Anūkai 

Anūkų tema labai jauki ir arti esanti, kad toli, net į vaikystės prisiminimus, nuskraidinanti. Tie anūkai gali būti jau seniausiai užauginti, sukūrę savas šeimas, turintys aibes reikalų, nutolę… Tačiau prisiminti juos mažus, kuomet seneliai jiems dar buvo labiau reikalingi, gera. Galiausiai, mes juk patys buvome vaikai, anūkai…

Atminties erdves praveria Anelė ir besiklausant jos net neįtari, jog tai 91 metų močiutė. Ypatingai šviesaus proto, šneki, sklandžiai dėliojanti mintis. Didelę savo gyvenimo dalį pradirbusi mokytoja. Pasakot ir pasakot galėtų: išgirdom tik dalelę jos gyvenimiškų patirčių, bet tai – verta puslapių…

Janina atsiveria – nei vaikų, nei anūkų neturinti, užtat daug metų pradirbusi vaikų medike. Su didele meile bei pagarba pasakoja apie savo tėvelius. Viena iš minčių: „Tėvelis, pakilęs nuo stalo po vakarienės, būtinai pabučiuodavo mamą ir sakydavo „saulė leidžiasi, ryt kita diena ir viskas bus gerai”.

Janinos sesuo Nijolė perima pokalbį pasidžiaugdama savo jau suaugusiais anūkais, kurie dažnai jai sako: „Močiute, tu mus mažus auginai, prižiūrėjai, dabar mūsų pareiga tau padėti…“.
Česlova prisijungia: „Liūdna ta mano gyvenimo istorija. Pažymėta artimųjų mirtimis. Du mano vaikai mirė, su likusiu sūnumi ryšio nėra… Vienas vienintelis anūkas pats nutraukė sau gyvenimą…“, – lyg teisindamasi priduria: „Atsiprašau, kad taip liūdnai…“. Tačiau jos balse per visą pašnekesį tiek daug šviesos gali justi!

Apskritai, per šias keturias savaites sutikome labai šviesių garbaus amžiaus moterų. Pagarba visoms pokalbiuose dalyvavusioms už noriai pasidalintas gyvenimiškas patirtis bei istorijas. Buvimas sušildo.

Erika ir Inesa

Aferistai

Pokalbiai su ketvirtąja grupe buvo kitokie – anksčiau turėjome tik telefoninius pokalbius ir dalyvius pažinome tik iš balsų, o šįkart -surengėme vaizdo konferenciją, leidusią matyti ir dalyvių žibančias akis ir plačias šypsenas.

Pokalbio dalyvės pradžiugino ir puikiais atsiliepimais: „Mūsų pabendravimas buvo jaukus ir informatyvus. Linksmai, naudingai praleidome laiką!“, „Man labai patiko jūsų kompanija, linksmi, malonūs, draugiški vyrukai, patiko pasikalbeti dabartiniame gyvenime aktualiomis temomis. Ačiū, kad apšvietėt, kaip neužkibti ant visokių sukčių. Tikiuosi, dar susitiksime kur nors. Sėkmės Jums!“.

Taip pat dalyviai vylėsi, kad pavyks dar kartą pasimatyti – ne tik virtualiai, bet ir grįžus į teatro sceną.

Povilas ir Vaidas

 O  mūsų laikais buvo

Dar viena pokalbių savaitė ir dar keturios malonios pažintys. Šįkart jokių nesklandumų, pokalbiai nuoširdūs, įdomūs ir dar atviresni, nes bendraudami per „messenger“ programą galėjome vieni kitus matyti. Mūsų pašnekovės – moterys, išgyvenusios pokyčių laikus ir ne vieną kartą. Jų vaikystė prabėgo senoviškoje, kaimiškoje aplinkoje. Net ir mieste gyvenančių žmonių buitis tais laikais dažnai būdavo panaši į kaimo: gyvulių auginimas, daržai, malkos… Nepaisant buitinių sunkumų ir netgi anksti patirtų artimųjų netekčių visos moterys sakė, kad vaikystę prisimena su didele nostalgija, kartais net sapnuoja gimtas vietas.

Dvi pašnekovės džiaugėsi turinčios plačias gimines, nuo seno išlaikiusias tradiciją susirinkti svarbiomis progomis. Parodė mums ir nuotraukas, kuriose apie 100 ir dar daugiau vienos giminės žmonių.

Visas keturias moteris sieja ypatingas dalykas – drąsa ir savarankiškumas. Viena jų kadaise taip ir pasakė: „Jau man tai niekas nekamandys kaip gyventi“. Jas vedė noras ištrūkti iš tų laikų, kai tėvai parenka, ką tau veikti, su kuo tuoktis… Anot vienos moters, ką tie seni tėvukai, gyvenantys kaime, net televizoriaus neturintys, galėjo pasakyti ar patarti. Tiesiog, teko leisti vaikams spręsti savarankiškai: važiuoti į nepažįstamus miestus, ieškoti kur mokytis, kokią specialybę įgyti, bandyti, klysti, keisti savo pasirinkimus.

Pašnekovė Janina tokiu būdu buvo net atsidūrusi Juozo Miltinio teatro studijoje. Tačiau tik įėjus gavo pylos nuo griežto režisieriaus ir su ašaromis grįžo namo. Vėliau rado savo kelią taikomosios matematikos srityje, kur viskas buvo nauja, technologijos nuolat keitėsi. Kitų moterų pasirinkimai taip pat panašūs.

Pokalbių metu atsigręžusios į savo praeitį moterys davė tokius patarimus: pasitikėti savimi, neplaukti pasroviui, siekti savo tikslo, mylėti visus žmones, bet dar labiau mylėti save, kad senatvėj nugaros neskaudėtų.

Eglė ir Tomas

 Namai

Pralėkė dar viena pozityvu, juoku ir gera nuotaika nuspalvinta savaitė. Jau beveik profesionaliai išmokom megzt… pokalbius. Taip įsismaginome, kad viršydavome ir valandą. Nuostabios senjorės, puikios pašnekovės, labai šviesios ir pozityvios. Kartais kvatodavome choru, taip ne tik nuotaiką kėlėm, bet ir imunitetą stiprinom. Namų tema yra bekraštė beribė ir neišsenkanti. Įvairiausių istorijų prisiklausome!

Vienareikšmiškai – tėvų namai žmogui patys svarbiausi. „Dabar ketvirti namai, butas ir jame tik „dabūnam“, saulėlydį sutinkam”, – atsidūsta Janė. „Tėviškė labiausiai traukia. Kai tėvai išėjo, pairo ir šeima, nunyko namai. Ne paukštis, nenuskrisi ant sparnų aplankyt tėviškės”, – dalijasi savo ilgesiu Elena. „Tarybiniais laikais, kai vaikai butus gaudavo, tai tos tėviškės ir nunykdavo. Paskui nori susitikt, bet butuose mažai vietos, o tėviškės nėra… Susitinka šarvojimo salėse.”, – kalba pašnekovė.

Natalijos močiutė lenkiškai litanijas skaitydavo, tai taip maža būdama ir išmoko lenkų kalbą. Ir dabar lenkiškai mėgsta skaityt. Lietuviškai mokinosi jau mokykloje. Kaip patvirtinimą Natalija sukalba dar vaikystėje išmoktą lenkišką maldelę.

Visos moterys teigė pavargusios nuo karantino ir draudimų. „Man ne tik vaistų reikia – noriu matyt gyvą žmogų, grynu oru pakvėpuot, valgyt noriu”, – kalbėjo Natalija. Bėda, jog pas daktarus nepatenka, vaistų negali išsirašyt, bet džiaugiasi, kad vis dar gyvos.

Nuostabiosios. Nepasiduodančios. Įkvepiančios gyventi su džiaugsmu.

 Ona ir Eugenijus

 Vakar ir šiandien

Pokalbis su Marijampolės globos namų „Giedruma” gyventojais truko dvi dienas. Abi iš jų man davė džiaugsmo ir trupučio širdies sopulio.

Kiekvienas senelis su savo istorija, savo pasauliu, optimizmu ir pesimizmu. Nors stengiuosi visada nešti optimizmą, bet šitie pokalbiai mane išmokė, kad kartais reikia sakyti taip, kaip yra, taip išsivalant.

Tuo pačiu, manau, reiktų labai padėkoti socialinėms darbuotojoms už jų darbą, nes jos tikrai aukojasi dėl globos namų gyventojų kiekvieną dieną bandydamos praskaidrinti jiems dienas.

 Tomas

 Kelionės

Praėjo dar viena jaukių pašnekesių savaitė. Pradėjome nuo paprasto: „Laba diena”, o atsakui išgirdome žymiai daugiau: „Laba diena, bet, žinokite, aš niekur nebuvus, jeigu čia apie keliones kalbėsime“.

Gal kartais patys savo gyvenimo istorijų nesureikšminame, o gal, lyginant su kitų pasakojimais, savas netyčia ir nuvertiname… , bet jeigu tik leidi sau jas ilgiau po pievą pavedžioti, tai atsiranda ir tos kelionės, ir tie prisiminimai, ir vaizdai prieš akis, kurių nebuvo kaip įamžinti nuotraukomis.

Pastebėjome gražų visų mūsų pašnekovių panašumą, kad lankytinose vietose įstringa į atmintį ne istoriniai faktai, o žmonių pasakotos istorijos, fotografo frazė, arba tiesiog emocija, kurią patiriame būdami ten.

Niekur nebuvot? Bet ar tai uždraus mums pasikalbėti apie Afrika? Vienus užbūrė Nilo ilgis, kitus rožinis Senegalo ežeras, dar kitus žirafos grakštumas. Ir tikrai, kada paskutinį kartą matėte žirafą? Niekada? Nieko tokio, mes irgi nematėmeJ. Buvo visko: dainų, eilių, juoko ir istorijų.

 Vincas ir Eglė