31 - OJO SEZONO PREMJEROS

Spektaklis smagiu pavadinimu, primenančiu mažylio pirmuosius trumpus žodžius,
„Ku ku kur tu?“– tai pirmas susitikimas su pačiu mažiausiu žiūrovu nuo 2 mėnesių iki 2 metų (neuždarysime durų ir šiek tiek vyresniems).
Gamta ir žmogus – neatsiejami dalykai, o miškas visada kuria ypatingą muziką. Spektaklyje skamba paprastos muzikinės melodijos, o dainuojantys aktoriai keliais balsais kuria miško garsus.
Muziką , žaidimai, emocijos – viskas apjungiama jaukioje ir įtraukiančioje erdvėje. Spektaklio aktoriai  kuria užburiančią įvairovę, skatina mažojį žiūrovą matyti, klausyti, liesti . Mažyliai ir tėveliai čia gali  laisvai judėti, liesti, uosti  ir pajusti gražiausias emocijas bei tapti spektaklio dalimi.  Tai labai svarbu pirmais mažojo žmogučio gyvenimo metais!
„Tai spektaklis visai šeimai. Spektaklis, kuriantis dar stipresnį šeimos tarpusavio ryšį. Spektaklis, kuriame mažyliui galima būti kaip namuose. Jis galės drąsiai šliaužioti, liesti, kartu dainuoti „…tik įsiklausyk, mišką pamatyk“.
„Kviečiu pamatyti, įsiklausyti ir nešioti tai, kas brangu savo širdyse. Mes jūsų labai lauksime ir priimsime kaip brangiausius svečius.“, – mintimis dalijasi idėjos autorė ir režisierė Gintarė Latvėnaitė-Glušajeva.
Saugi spektaklio atmosfera ir ekologiška dvasia, pastelinės , įvairios spektaklio scenografijos medžiagos, kurias judėdami liečia mažieji spektaklio dalyviai atveria platesnį pasaulį ir pažinimo džiaugsmą, drąsina, skatina žingeidumą, lavina vaizduotę, kūrybiškumą, ugdo emocinį intelektą.
Šis spektaklis – tai raktas į pačių mažiausių žiūrovų širdeles, o tėveliams  – galimybė naujas patirtis pritaikyti namuose ir puoselėti savo atžalų prigimtinius talentus.
Juk teatras yra viena vertingiausių vietų, kur vaikai gali tyrinėti savo vaizduotės galimybes ir tai, ką jie gali padaryti patys!

DĖMESIO: Spektaklyje naudojamas difuzorius su eteriniais aliejais.

Istvan K. Szabo „Pastaruoju metu man vis labiau rūpi formų tuštuma. Kelis dešimtmečius, esant nuolatiniam pulsavimui, ši problema buvo apėmusi Witold‘ą Gombrowicz‘ių: nuo tuščio rašymo kaip kūrybinės formos iki teatrališko gesto.

Mūsų laikai sustiprina suvokimą, ką jis įžvelgė ir apie ką jis rašė… bet šiandien tuščia forma pasireiškia daug stipriau ir triukšmingiau.
Tuščios patriotizmo, hierarchijos, meilės, grožio, tiesos, tikėjimo formos – užuominos į baisią individo ir socialinę krizę, kai tuščias „riaumojimas“ tampa programuota kalba, o visi klausytojai yra įtartini.
Ivona yra tylus pasipriešinimas, kurio šviesoje išryškinamas socialinės sistemos isterijos melas“.

Spektaklis „Ivona, Burgundijos princesė“ pasakoja apie neįprastą sistemai merginą, kurią, princas Filipas nusprendžia vesti. Nebrandžia suaugusio sūnaus užgaida labai nepatenkinti princo tėvai – karalius Ignotas ir karalienė Malgožata. Tuo tarpu nebyli ir neišvaizdi jaunoji panelė stebina aplinką, sukeldama nemalonumo jausmą, atskleidžiantį bjauraus pataikavimo ir prisitaikymo mastą.
Nesugebėjimas įveikti nesuprantamos ir „nepatogios“ princo sužadėtinės, trikdančios bjaurumo valdžią, verčia imtis radikalių priemonių…

Vitoldas Gombròvičius (Witold Gombrowicz) – prieštaringa XX a. asmenybė, užimanti  unikalią vietą pasaulio teatro istorijoje. Nepaisant to, jog savo laiku buvo nepripažintas ir smarkiai kritikuojamas, šiandien jis laikomas vienu iš neįprasčiausių rašytojų literatūros istorijoje. Jo kūryba pasižymi ir filosofine jėga, ir humoro jausmu bei tono lengvumu, puikiai ironizuojančiu visuomeninius, politinius, socialinius dalykus.

„Esu labai mažo protelio meškiukas, ir tie ilgi žodžiai, kad juos kur…Dažniausiai ryte nuryju kondensuoto pieno gurkšnelį ar kruopelytę medaus. Aš viską suprantu, bet tiesą sakant, nieko nesuprantu. Turime atrasti Ašigalį, o gal Avigalvį, o gal kokį kitą panašų daiktą. Gerai nežinome kas tai yra, tačiau būtinai turime atrasti. Visų labiausiai?
Reikia pagalvoti…Valgyti medų labai smagu ir su Paršeliu smagu. Man patinka, kai mudu su Paršeliu ateiname pas tave ir tu klausi: ,,Gal užkąstume?”, o aš sakau: ,,Neatsisakysiu, o kaip tu, Paršeli?”.
Arvydo Viktoro Lebeliūno režisuojamas spektaklis „Šiobeito aidas“ –  tai istorija vaikams ir jų šeimoms, kurioje susipina dviejų šeimos kartų santykiai ir išryškinama milžinišką jėgą asmenybės ugdymui turinti šeimos bendravimo svarba.
Tai labai svarbu šiandien, kai betarpiškas bendravimas su pačiais artimiausiais žmonėmis tampa deficitu, o išmaniosios technologijos  – priemone suaugusiems nuraminti atžalas ir patiems „pabūti ramiai“.
Istorija prasideda, kai mažasis Jonukas grįžta su tėčiu į vienkiemį, kur kažkada prabėgo jo vaikystė. Prislėgtas kasdienės rutinos, Jonuko tėtis ruošiasi parduoti namą ir taip išspręsti finansinius rūpesčius.
Ore tvyrantys prisiminimai tėtį nukelia į nerūpestingas banguojančių pievų ir ošiančio miško vaikystės dienas. Tačiau šiandien jis – suaugęs žmogus, supančiotas gyvenimo kasdienybės, nerandantis minutėlės savo sūnui, kuriam bendrystės reikia kaip oro.
Matydamas nesibaigiančius tėčio rūpesčius, mažasis Jonukas iškeliauja į mišką pažinti pasaulį su seniai pamirštais tėčio mylėtais žaislais: meškiuku Pūkuotuku, paršeliu Knyskliuku, triušiu, asiliuku
ir pelėda.
Juk tėtis taip pat  kažkada buvo mažojo Jonuko amžiaus…

Spektaklis „Marytė“ pasakoja, kaip Antrojo pasaulinio karo pabaigoje bei pokariu Mažosios Lietuvos vaikai, vadinami „Vilko vaikais“ (Wolfskinder), buvo atskirti nuo šeimų arba liko našlaičiais. Jų buvo apie 7000. Būdami maži su vienu iš tėvų (dažniausiai mama) ar visai su svetimais, jie ėjo ieškodami duonos kąsnio, didesnieji – kąsnį parnešti namo. Dėl bado „vilko vaikai“ bėgo į Lietuvą, kai kurie pasiekė Latviją, Estiją, Baltarusiją, Ukrainą. Šių vaikų patirtis išskirtinė. Badas ir baimė buvo jų vaikystės palydovai. Ilgą laiką sovietų okupuotoje Lietuvoje gyvenę „vilko vaikai“ negalėjo viešai dalytis savo prisiminimais, o apie smurto ir prievartos aukas buvo sąmoningai nutylima. Savosios tapatybės atsisakymas buvo vienintelė tokių vaikų išlikimo sąlyga. Tik atgavus nepriklausomybę šiems žmonėms atsirado galimybė pradėti ieškoti savęs, sužinoti ir įregistruoti tikruosius gimimo metus, vietas, vardus ir pavardes, surasti artimuosius. Lietuvoje gyvenantys vokiečių kilmės „vilko vaikai“ (tuo metu apie trejų–šešiolikos metų amžiaus) susitelkė į bendriją „Edelweiss-Wolfskinder“, kuri gyvuoja ir dabar, padėdama atrasti savo šaknis bei puoselėti tradicijas ir kultūrą.

„Makbetas“ – tai istorija apie praradimą: meilės, tikėjimo, taikos ir galios. Manipuliacijų ir apgaulių pilnas Makbeto pasaulis, kuriame spendžiami spąstai jauniems ir ambicingiems žmonėms, siekiantiems savo tikslo bei ieškantiems sėkmės formulės.

Net ir tie, kurie, regis, turi visas reikalingas sėkmei savybes ir gebėjimus, kenčia ir tampa savo pačių nepatyrimo, nežinojimo, naivumo bei supančiame pasaulyje paslėptos galios aukomis.

Žiaurus Makbeto, kuriame manipuliuojama tiesa, o meilė tampa instrumentu kovoje dėl galios ir valdžios, pasaulis. Tačiau Makbeto pasaulis yra ir šių dienų pasaulis. Jame abejingumas vieno žmogaus tragedijai maskuojamas vis naujesniais ir gudresniais būdais. Tokiame „tuščiame“ pasaulyje visi pasmerkti vienatvei.

Galia čia yra vienintelė valiuta, kuri paniekina ir suteršia meilę, tiesą ir gerumą…

„Makbetas“ – tragiška kritusių herojų istorija, kurie galėjo šviesti, bet patyrę nesėkmę tapo apatiškomis laikmečio ir savo pačių galios aukomis.