31 - OJO SEZONO PREMJEROS

„MAKBETAS“

Alytaus miesto teatro spektaklis pagal Viljamo Šekspyro pjesę

Režisierius ir adaptacijos autorius: Paata Tsikolia
Kompozitorė: Tamar Putkaradze
Dailininkas: Artūras Šimonis
Choreografė: Indrė Puišytė
Režisieriaus asistentė: Alma Purvinytė
Vertimas į lietuvių kalbą: Irena Kupčinskienė
Vertimas į anglų kalbą: Keti Grdelidze
Vertimas į gruzinų kalbą: Manana Antadze
Vaidina: Andra KavaliauskaitėVaidas PraspaliauskasJonas GaižauskasErika Jasinskaitė–SalickienėVincas VaičiulisEglė JuškaitėOna GudaitytėEglė KordiukovaitėEugenijus RakauskasTomas PukysPovilas Adomaitis

Trukmė: 2 val.
Premjera: 2020 m. rugsėjo 17 d.

„Makbetas“ – tai istorija apie praradimą: meilės, tikėjimo, taikos ir galios. Manipuliacijų ir apgaulių pilnas Makbeto pasaulis, kuriame spendžiami spąstai jauniems ir ambicingiems žmonėms, siekiantiems savo tikslo bei ieškantiems sėkmės formulės.

Net ir tie, kurie, regis, turi visas reikalingas sėkmei savybes ir gebėjimus, kenčia ir tampa savo pačių nepatyrimo, nežinojimo, naivumo bei supančiame pasaulyje paslėptos galios aukomis.

Žiaurus Makbeto, kuriame manipuliuojama tiesa, o meilė tampa instrumentu kovoje dėl galios ir valdžios, pasaulis. Tačiau Makbeto pasaulis yra ir šių dienų pasaulis. Jame abejingumas vieno žmogaus tragedijai maskuojamas vis naujesniais ir gudresniais būdais. Tokiame „tuščiame“ pasaulyje visi pasmerkti vienatvei.

Galia čia yra vienintelė valiuta, kuri paniekina ir suteršia meilę, tiesą ir gerumą…

„Makbetas“ – tragiška kritusių herojų istorija, kurie galėjo šviesti, bet patyrę nesėkmę tapo apatiškomis laikmečio ir savo pačių galios aukomis.

„9.18“

Monospektaklis/electro siurrealistinė pasaka sukurta pagal tikras paauglių istorijas (N-16)

Dokumentika: Emilija, Inga, Mindaugas, Andrius, Kornelija, Naglis, Gabrielė, Austėja, Aleksas, Maksimas, Edvinas, Neda, Laima, Gabija, Emilija, Linas, Haroldas, Lukas, Markas – Sergėjus, Adomas
Režisūra, dramaturgija: Andra Kavaliauskaitė
Muzika: Adas Gecevičius
Vizualizacijos: Violeta Mackialo
Kostiumų dizainas: Between LAB
Choreografija: Miglė Praniauskaitė

Trukmė: 1 val. 10 min.
Premjera: 2020 m. rugsėjo 9 d.

„Mane daug kas vadina Žveju. Nors neturiu meškerės ir nemėgstu žuvies. Bijau vandens. Juo mėgaujuosi tik iš tolo. Man jis be galo gražus, kvepia, turi nuostabų balsą, bet jo giluma mane gąsdina.
Labai daug ko bijau. Ypač žmonių. Todėl su jais labai daug bendrauju.
Nebendraučiau, bet jie patys pas mane ateina. Kartais nuo jų pabėgu. Bet greitai pasiilgstu. Pasiilgstu to, ko bijau…
Turiu ydą: man labai patinka šypsotis. Nors nemoku. Gražiai.
Turiu dar vieną ydą: dievinu apsikabinimus. Tą tai moku. Ir tą galiu daryti bet kur ir bet kada. Žmones tai gąsdina. O man  – kelia šypseną, nors šypsotis dar neišmokau. Gražiai.
Yra manančių, kad esu bitininkas. Mano rūbas jiems kažkodėl primena bičių piemenį.
Taip. Aš esu Piemuo. Žvejys. Bitininkas. Mano medus – žmonių istorijos, išpažintys, atleidimai ir susitaikymai. Mano avilys – širdis. Pasirodo, į ją ne taip jau ir sunku įskristi.
Daug kas suglumsta, nežino, kokia mano lytis. Aš ir pats nežinau. Man užtenka to, kad esu žmogus.
Kosmonautas, sako žmonės… Nors kosmose nesu buvęs ir, tiesą sakant, nenorėčiau. Bijau ne tik gylio, bet ir aukščio. Man ten būtų per aukštai.
Bijau mirties. Ne dėl to, kad nebebūsiu čia, o dėl to, kad TEN man tikrai per aukštai. Todėl kiekvieną dieną bandau užlipti vis aukščiau, kad TEN nebūtų taip baisu.“

Pasaulį pasiekė žinia: prieš tris dešimtmečius gimė Žvejys, kuris keliaudamas iš namų į namus, iš miesto – į miestelius, iš kaimelių – į kaimelius, iš vieno žemyno – į kitą, renka paauglių istorijas ir jas perpasakodamas kitiems, įgyvendina savo pagrindinę misiją: išklausyti ir perduoti žinią jį sutikusiems, pas jį ir Medelį atkeliavusiems:

Niekas neturi teisės mūsų skriausti. Niekas neturi teisės mūsų įtikinėti, kad mes privalome su viskuo susitaikyti ir tylėti. Kartais net skaudžiausius dalykus reikia įžodinti, nors ne retai  žodžių pristinga“

Daugelis Žvejo išgirstų istorijų ne vienam praeiviui nuskambėdavo, kaip pasaka, kaip dirbtinė gėlė, kuri nieko bendra neturi su realybe ir tikrumu. Tik Žvejas ir istorijų herojai žino: kartais tai, kas nuskamba, kaip didžiausia pasaka, yra stipriausia realybė, kuri ne tik greta mūsų, ji – įsišaknijusi mumyse.

„Ar esame pasiruošę išklausyti vienas kitą? Ar esame pasiruošę pagelbėti ir užstoti skriaudžiamą? Ar esame pasiruošę ne tik atvirai kalbėti apie tai, kas patirta, o apsaugoti vaikus nuo to, kad tų padarinių sąrašas bent nedidėtų?“

Prievarta, psichologinis ir fizinis smurtas artimoje aplinkoje, manipuliacija ir patyčios – temos, kuriomis Žvejys prakalba sava kalba. Jautria, šviesia, bet tuo pat atvira ir aštria, nieko neslepiant, neužglaistant. Tiesa, paauglių istorijas Žvejys perpasakoja savaip. Taip, kaip geba jo širdis: pasakomis. Niekur negirdėtomis ir tikromis.

Niekam šios istorijos nepasakojau ir kai kas nors paklausdavo: ką reiškia mano kūnas, nusėtas tatuiruotėmis, tylėdavau. Tik aš, Brolis, Mama ir Tėtis žinojo, kad tai paskutiniojo dienoraščio įrašo kopija, kaip anspaudas, liudijimas lemiamos nakties.

Generolžudys.
Sargas.
Mama.
Brolis.
Sūnus.
Bet ne vaikas.

Tiek vaidmenų sukūrei, Dieve. Tik ar ne per daug vieniems pečiams pakelti?“

9.18 – talpina šias, pagal tikras paauglių istorijas sukurtas, siurrealistines pasakas: “TRYS SESERYS”,  “GENEROLŽUDYS“,  „7 RUDENYS, PAVASARIAI, VASAROS IR 6 ŽIEMOS“,   „TILTAI“,  „KVĖPAVIMAS Į DELNUS“. Vieno monospektaklio metu nuskamba dvi pasakos, taip suteikiant žiūrovui galimybę ir kitąkart susitikus su Žveju, išgirsti likusias, dar neišgirstas.

„Žmonės dažnai nori paklausti, bet tyli.
Žmonėms skauda, bet tyli.
Nori pasakyti kažką gražaus, bet tyli.
Nori atsiprašyti, apkabinti, bet…

Bet tam esu aš ir mano Medelis, kad iš tų tylų suverptume garsą. „

AR PASAKA GALI BŪTI TIKRA?

„ŽYDIŠKA GATVELĖ“

Alytaus miesto teatro spektaklis

Režisierius: Albertas Vidžiūnas
Ansamblio vadovė: Larisa Vyšniauskienė
Dailininkas: Kęstutis Vaičiulis
Režisieriaus asistentė: Alma Purvinytė
Video projekcijų autorius: Alius Mikelionis
Vaidina: Erika Jasinskaitė – SalickienėEglė KordiukovaitėEglė JuškaitėTomas PukysVidas VaškiusVincas VaičiulisJonas GaižauskasEugenijus Rakauskas

Trukmė: 50 min.
Premjera: 2020 m. rugpjūčio 9 d.

Lietuvos žydai yra neatskiriama mūsų visuomenės dalis, reikšmingai prisidėjusi prie Lietuvos valstybingumo, istorijos, kultūros ir mokslo raidos. Lietuvių ir žydų santykių vertinimą  koreguoja Holokausto Lietuvoje patirtis ir vykstančios diskusijos, kurios įsiterpdamos į istorinį diskursą, dažnai iškreipia santykių tarp žydų ir lietuvių istoriją.

Pirmieji žydai Alytuje įsikūrė dar XIV – XV amžiuje. Tarpukario Alytaus žydų bendruomenė buvo gausi ir gerai organizuota, išsilavinusi. Istorijos vingiai lėmė, jog Alytaus žydų bendruomenė išnyko, tačiau šios tautos kultūra atgimsta muzikiniame spektaklyje „Žydiška gatvelė“.

Spektaklis, paremtas lietuvių ir žydų folkloru. Komiškos gyvenimo scenos, lydimos liaudies humoro ir autentiškų žydų šokių ir dainų kuria spalvingą dviejų tautų ilgamečio sugyvenimo paveikslą. Šalia augusių jaunuolių, žydų mergaitės ir lietuvių bernelio, meilės istoriją lydintys muzikiniai kūriniai kurs nuotaiką, kurioje atsiskleidžia Lietuvos žydų puoselėjamas paveldas ir lietuvių noras suprasti ir įvertinti kitos tautos subtilybes.

Spektaklyje šalia Alytaus miesto teatro aktorių matome beveik 50 metų veikiančio, bene vienintelio Europoje populiarinančio nykstančią jidiš kultūrą, Lietuvos žydų dainų ir šokių ansamblio ,,Fajerlech“ dalyvius.

„Žydiška gatvelė“ – pilna gyvybės, vilties ir tikėjimo sala, kurioje dviejų įsimylėjėlių istorija dar labiau išryškina bei stiprina pasitikėjimą pamatinėmis lietuvių ir žydų tautos vertybėmis, parodo ir palygina dviejų tautų kultūrų panašumus ir skirtumus.

Mobilus spektaklis rodomas tiek tradicinėse teatro salėse, tiek netradicinėse erdvėse.

DĖMESIO: spektaklyje naudojama ryški blyksinti šviesa – stroboskopas, dūmai ir kvapai.