32 – asis sezonas. „Pasiilgau…“
Tikriausiai nėra tokio žmogaus, kuris nepažintų ilgesio. Šaltą žiemą mes ilgimės vasaros šilumos, karštą dieną – vėsumo, senatvėje – jaunystės dienų, tamsią naktį šviesos, išvykus toli – namų ar Tėvynės… Kartais ilgesio objektas būna labai konkretus ir aiškus – ilgimės žmogaus, laiko, vietos, kur buvo gera, kuomet patyrėme gražius išgyvenimus. Taip ir kuriame savo Ilgesio sąrašus, įrašydami tai, ko neturime, tačiau be galo branginame. Praeities ilgesys maitinamas prisiminimais, ateities ilgesys pilnas svajonių, vilties ir šviesaus laukimo…
Tikrai nežinau, kuo matuojamas ilgesys. Jeigu jis būtų matuojamas laiku, tai be galo pasiilgau to ikikarantininio laikotarpio, kai, rodos, viskas teatre jau buvo „susistygavę“ – kūrybiniai planai, repertuariniai spektakliai, gastrolės, festivaliai. Ar visa tai sugrįš? Šiandien aš svajoju ir sakau, kad sugrįš teatrų festivalis COM•MEDIA, nes, tikiu, kad ne tik aš, bet ir žiūrovai jo pasiilgo. Teatrų festivalis COM•MEDIA, kuris šiemet bus jubiliejinis, X-asis, yra vienas didžiausių rudens kultūrinių įvykių visame Pietų Lietuvos regione, pristatys 3 programas skirtingo amžiaus ir skirtingus reikalavimus keliantiems žiūrovams. Mažuosius kvies 3 dienų programa vaikams COM•@ su kone 10 spektaklių, eile kūrybinių dirbtuvėlių ir susitikimų. Pagrindinę festivalio programą sudarys 12 konkursinių bei 1 uždarymo spektaklis – nuo tradicinės komedijos iki spektaklių su siurrealistinio ir absurdo teatro elementais. Net neabejoju, kad smalsų ir žingeidų žiūrovą jau dabar kamuoja COM•MOON•A – naktinės scenos meno įvykių sesijos – ilgesys. Nežinau analogiško renginio nei Lietuvoje, nei Europoje, kai per vieną naktį, praktiškai neišeinant iš vieno pastato, tu gali gauti tokią milžinišką gero alternatyvaus teatro dozę. Ne tik teatro, bet muzikos, kino, tarpdisciplininio meno. Drąsūs provokuojantys COM•MOON•A spektakliai, performansai ar neapibrėžto žanro scenos meno įvykiai, kuriuos pristatys teatralai iš Lietuvos, Didžiosios Britanijos, Rumunijos, Ukrainos, Sakartvelo, – reiškinys, kurį turi įsirašyti į savo Ilgesio sąrašą.
Alytaus miesto teatro direktorė Inesa Pilvelytė (nuotr. D. Matvejev)
Teatro Ilgesio sąraše pirmiausia esate Jūs – mūsų žiūrovai, maži ir seni, ilgaplaukiai ir kiek pliktelėję, liūdni ir besišypsantys, intelektualai ir tik pradedantys pasaulį tyrinėti mažiausieji „Kūdikių teatro“ lankytojai. Teatras labai išsiilgo gyvo kontakto, gyvo apsikeitimo emocijomis, energija, gyvo buvimo žmogaus su žmogumi, aktoriaus su žiūrovu. Jau gana prirašėme elektroninių laiškų, „messenger“ žinučių, gana „prizoominom“ kompiuterių ekranuose. Mes tiesiog pasiilgome Jūsų!
Dar teatro Ilgesio sąraše – premjeros ir jų kūrėjai. Šį sezoną numatyti 4 premjeriniai spektakliai – kiekvienas pasakojantis savo istoriją, nešantis savo vertybes, kuriantis savo Ilgesio lauką. Niekada nežinai, ar premjera pavyks, ar suras spektaklio režisierius raktą į aktoriaus, o aktorius į žiūrovo širdį, nežinai, ar rasi tai, ko ilgėjaisi, bet žinai, kad tai bus tikra, gyva ir galbūt … Tavo.
Ilgėtis – tai kažko trokšti, laukti, tikėtis. Ilgesio iššauktas laukimas yra įtemptų nervų stovis. Bet menininkui kitaip nevalia. Kaži, ar ką įmanoma sukurti visiškos ramybės būsenoje? Tas kirbėjimas širdy, tas neramumas ir veda į priekį ieškojimų bei pažangos keliu. Puikiai žinau, kad to nerimo ir gyvo nervo šį sezoną dar padaugės, nes Alytus kitais metais taps Lietuvos kultūros sostine, o mūsų teatras, esantis prie šio sumanymo ištakų, yra ir vienos iš projekto platformų – „Gelžbetonio tiltų su sparnais“ – koordinatorių. Veiklų joje numatyta tikrai daug – ir Žaliosios gatvės kultūros „įskiepiai“ (t.y. jos kultūrinis suaktyvinimas ir įveiklinimas, kuriant Žemės meno festivalį, sakurų žydėjimo šventę, Žaliąją vakarienę, kitus renginius, įtraukiant vietinę bendruomenę), ir kino mylėtojų plėtra, organizuojant įvairaus formato kino įvykius, ir keliaujantis kultūringas kulinarinis vyksmas 7-iose miesto bendruomenėse „Pirmasis blynas“, ir dar daugybė kitų įdomių veiklų. Greičiausiai mūsų teatras bus ir kitų metų Alytaus miesto dienų organizatorius, todėl laukia vidinio nerimo, rūpesčių ir atsakomybių kupinas kelias. Kaip ir kiekviename kelyje nutinka visko – tikėto ir netikėto. Jis būna tiesus ir vingiuotas, lygus ir duobėtas. Viena aišku, kai eini tuo keliu su bendraminčiais, su tais, kurie tavim tiki ir tave palaiko, kurie tavęs bent retkarčiais pasiilgsta, eiti kur kas lengviau…
PASIILGAU …
„Kiekvienas mūsų kažko pasiilgstame. Kiekviename mūsų kas dieną nubunda ilgesys. Jis būna visoks. Unikalus. Kaip ir mes patys. Jis gali būti itin trapus ir kupinas jautros. Gali būti aštrus ir stipriai geliantis. Gali būti tolimas ir kupinas tylos. Gali būti beprotiškai spigus, sprangus, kartais chaotiškas. Kartais susipainiojęs ir pasimetęs, kaip išalkęs ir savo miško neberandantis (neatrandantis) vilkas. Ilgesys kartais stūgauja, tarsi taip norėdamas būti išgirstas, išglostytas, išmyluotas, kartais net ir užčiūčiuotas, kaip vos kelias dienas su pasauliu susipažinęs kūdikis.
O ko gi ilgiesi Tu? Apie ką Tavo ilgesys? Ilgesiai? Kaip su jais gyventi? Kaip juos išlukštenti ir ką daryti išlukštenus? Juk niekada nežinai, kas po užvalkalais, po dešimtimis užraktų išties slypi… Ar esame pasiruošę į juos pažvelgti ne iš aukšto? Ar pasiruošę priartėti ir susipažinti? Mes, mūsų teatras sakome: taip. Ir jau kuris laikas tam priartėjimui, išlukštenimui ruošiamės.
Naujajame sezone turėsime keturias premjeras. Itin skirtingas, bet tuo pačiu šiek tiek panašias. Jas visas jungia noras susitikti su žiūrovu ne iš aukšto, o kaip su geriausiu draugu.
Pirmoji premjera „Broliai ir seserys”, kuriama pagal Dmitrij Bogoslavskij pjesę. Dar vasarą stebėdama kūrybinį procesą džiaugiausi ir linkėjau, kad tas nuostabus jausmas, kurį kurdami jaučia aktoriai nesibaigtų, nes labai tikiu, kad būtent tokie procesai, turtinantys ne tik žiūrovą, bet visų pirma ir aktorius, labai stipriai augina trupę ir kiekvieną mūsų. Buvau pasiilgusi tokio aktorių įsitraukimo, panirimo į procesą ir atsidavimo. Gera stebėti, grožėtis ir esu už tai dėkinga šio proceso vedliui, spektaklio režisieriui Kirilui Glušajevui.
Paklaustas, ko gi žiūrovas galėtų tikėtis naujoje ir pirmojoje mūsų premjeroje, pirmajame gimime, nedvejodamas ištarė: „Sakoma, jog tyla yra gera byla. Tyloje galima išgirsti muzikos garsus, joje galima išgirsti gamtą. Sakoma, jog tiesa prabyla tyloje, kad joje įsiklausome į save, tačiau būna ir kitos tylos. Sukaustančios. Atitolinančios ir tos, kuri bando palaidoti tai, kas svajinga, skausminga arba brangu. Dažnai taip tylima šeimose, giminėse, tarp artimiausių.
„Broliai ir seserys” kvies visus pasiilgusius paprastų istorijų apie paprastų žmonių santykius, jausmus ir išgyvenimus, kurie būna „visokie”, kurie būna „kaip pas visus”, bet nustebina kiekvieną, kai kalba pasisuka apie palikimo dalybas. Vienas brolis ir trys seserys susitiks vedini turtinių klausimų ir bus labai įdomu, kuo toks svarbus tampa: TĖTI, AR TU MANE MYLI?”.
Antroji premjera, pasirodysianti artėjant didžiosioms metų šventėms, taip pat bus palytėta tylos. Jaukios, kartais sudiegiančios ir atviros. Jautrios ir ypatingai trapios. Monospektaklis „Tylėja” gilinsis, kaip mūsų vismuomenei sekasi priimti neurologinius raidos genetinius sutrikimus turinčius vaikus ir nenustumti jų į paraštes. Ką galime padaryti, kad šeima, kurioje gimė autistas ar kita nepagydoma liga sergantis vaikas, nejaustų kaltės ir gėdos? Kodėl pažangia save pristatančios ES narės visuomenėje vis dar gajus „kitokio” stereotipas bei „mes ir jie” kanonizavimas? Ar pakankama, ar apskritai suteikiama pasichologinė pagalba toms šeimoms, kuriose gimsta ir auga sergantys vaikai? Neretai šia tema artimųjų rate nekalbama, svetimi nutyla arba kalba pusę lūpų, su gailesčio, o kartais ir patyčių atsakoniu. Šio spektaklio ir kūrybinės komandos ( rež. Andra Kavaliauskaitė) tikslas atsargiai supažindinti ir kviestis žiūrovą į pokalbį, kurio pasigendama ne tik vaikų ir jaunimo auditorijoje, bet ir tarp suaugusiųjų. Labai tikime, kad ši premjera savyje užaugins ir žiūrovui perteikis daug šviesos, šilumos bei norą priartėti vienas prie kito, nesvarbu, kokio amžiaus, lyties, kokios ligos palytėti, kokią savą istoriją nešantys esame. Kartais užtenka vienos bendros tylos, kad pajustume, kokie kartais vistik esame panašūs ir kokie stiprūs galime būti, kai to neslepiame, o atkeliaujame vieni pas kitus, pasiruošę atviram ir nesumeluotam pokalbiui.
Apie trečiąją (rež. Albertas Vidžiūnas) ir ypatingąją ketvirtąją (rež. Matteo Spiazzi) kol kas labai plačiai kalbėti nenorime. Ne todėl kad nieko nežinome, atvirkščiai: labai daug žinome, be galo laukiame ir pasiliekame kaip staigmenas. Tikime, kad tokiomis jos bus ne tik mums, trupei, bet ir miestui. Viena jų, gal net ir visai Lietuvai.
Šiais metais laukia daug kelionių pas žiūrovus (gastrolės, dalyvavimas festivaliuose), laukia daug susitikimų, belieka tikėtis, kad šįkart visa įvyks ir nebereikės to laukti metų metus. Gera ilgėtis vienas kito, bet… gal jau pakanka?”
Alytaus miesto teatro meno vadovė Andra Kavaliauskaitė (nuotr. Eglė Liepa Photography)