31 – asis sezonas.„Įsitrauk. Įsikrauk. Įsiteatrink.“

Meno žmonės – jautrūs ir emocionalūs Dievo kūriniai. Jie reaguoja greičiau ir jautriau. Jie kalba karštai ir emocionaliai, dažnai net neapsvarstydami  savo pasisakymų pasekmių. Nes jie sako tai, ką jaučia, ką diktuoja jų širdis. Kitaip jie negali. Kitaip jie nepaliestų savo skaitytojų ar žiūrovų širdžių. Be vidinio nervo, be neramios sielos vargu ar sukursi tai, kas jaudintų kitus. Vargu ar atkreipsi dėmesį, įtikinsi, priversi patikėti.. Kartais atrodo, kad meno žmonės lyg kokie elektros prietaisai kaupia savyje energiją, kad vėliau ja galėtų apsikeisti, kad ją išdalintų…..

Mūsų teatro šiųmetis sezono šūkis – „Įsikrauk. Įsitrauk. Įsiteatrink“ – skamba kaip niekad aktualiai. Nes teatras privalo jaudinti, elektrinti, įkrauti ir įtraukti žmones, skverbtis į pačias žmogaus sielos gelmes,  pastūmėti mus išties giliai apmąstyti vaizdinius ir reiškinius, kurie mums atveria visą pasaulį.

Šiandien mūsų Alytaus miesto teatras atidarė savo 31-jį teatro sezoną. Atidarė kitaip – manau, kur kas prasmingiau: atverdamas ir rezonuodamas pasaulį. Atidarė jį kartu su režimui pasipriešinusiais atleistais Baltarusijos nacionalinio Jankos Kupalos teatro aktoriais. Mūsų miesto pagrindinėje aikštėje – šių teatro darbuotojų fotografijų paroda. Iš viso 68 nuotraukos. Tos nuotraukos, ta paroda buvo ruošta kita – kur kas linksmesne – proga. Šiemet jų, kaip ir mūsų teatras, švenčia savo jubiliejų. Tiesa, mūsų teatras daug jaunesnis – spalio mėnesį mes minėsime teatro trisdešimtmetį. Lygiai tiek ir atkurtai Lietuvos nepriklausomybei.

Alytaus teatro 30-metis – tai trys dešimtys metų vilties, tikėjimo ir meilės. Ir tuo viskas pasakyta. Būta nusivylimų, skaudulių, būta pykčio. Būta pasiaukojimo. Bet viltis, tikėjimas ir meilė buvo stipresni. Norėčiau tikėti, kad šiandien esame įkalnėje, kopiame aukštyn – pakeliui į viršukalnę. Žinoma, mūsų kalnas nėra apjuostas žaliuojančiais slėniais, o kelio pradžioje tai greičiau buvo dykvietė su vos viena kita oaze. Bet klimatas planetoje keičiasi.  Taip ir mūsų kalno papėdės – laistytos, purentos, prižiūrėtos – tapo derlingos. Tik kalnai nebūtų kalnais, – juose yra ir sraunių akmenuotų upių, ir netikėtų nuošliaužų. Yra ir visus tris dešimtmečius apie save primenanti grėsmė iš viršaus – kalnuose audros tokios neprognozuojamos.


Alytaus miesto teatro direktorė Inesa Pilvelytė (nuotr. D. Matvejev)

Tikiu, kad savo teatro jubiliejų J. Kupalos teatro žmonės – kaip ir mūsiškiai – švęs… Nes teatras – tai ne tik pastatas, kurio jie dabar neteko. Teatras – tai žmonės: aktoriai, režisieriai, teatro vadybininkai, dekoratoriai, apšvietėjai, garso operatoriai, teatro rūbininkai…

Teatras – tai pirmiausia žinutė, kuri siunčiama žiūrovams. Teatras – tai moralinių vertybių deklaravimas… Neslėpsiu, labai vertinu ir didžiuojuosi kolegomis iš Minsko, – jie ne tik savo tautos, savo šalies hegemonas, jie yra pavyzdys  mums visiems, nes liko sąžiningi savo profesijai ir tiesai, kurią ne kartą sakė nuo scenos….

Nejučiomis piešiasi paralelės. Kažkada, tais tolimais 1988-1990 metais, kai Lietuvoje kūrėsi Persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinė grupė, jos pirmosose gretose buvo ir kone keturis penktadalius sudarė taip pat kultūros žmonės – poetai Justinas Marcinkevičius, Sigitas Geda, Alfonsas Maldonis, kompozitorius Vytautas Landsbergis, aktorius Regimantas Adomaitis, kino režisierius Arūnas Žebriūnas, žymūs architektai, filosofai, žurnalistai. Jie kūrė ne tik mūsų nacionalinį kultūros identitetą, jie kūrė mūsų šalies istoriją. Nes negalėjo tylėti..

Reikia drąsos, kad  netylėtum, kad išdrįstum išsakyti tiesą. Reikia drąsos, kad liktum ištikimas tai tiesai net tada, kai lieki be namų, nes teatras daugeliui iš mūsų yra tarsi namai, kurie nėra  tik darbo vieta – čia ne tik gimsta spektakliai, čia kasdieniuose pokalbiuose su kolegomis semiamės profesinių ir gyvenimo patirčių, čia užkulisiuose auga mūsų vaikai, kurie stebi mus ir mokosi iš mūsų. Teatras – tai ne sienos ir plotas tarp jų. Pirmiausia – tai dvasinė erdvė, kur formuojasi ir įtvirtinamos mūsų vertybės, kur „įkraunamos“ mūsų baterijos ir mūsų širdys.

Jeigu jūs iš viršaus būtumėte pažiūrėję į sezono atidarymo metu vykusios parodos išdėstymą, nesunkiai pastebėtumėte spiralės formą. Toks šiųmetinis ir mūsų festivalio COM•MEDIA simbolis. Spiralė – tai Visatos evoliucijos schema, augimo forma.  Jau kuris laikas ir mūsų festivalis plečiasi bei auga. Šiemet jis pasipildys dar vienu – teatrinio plakato – konkursu. Festivalio programą atidžiai sudarinėjome, kviesdami įdomiausius darbus pristatyti teatralus ne tik iš Lietuvos, bet ir kur kas egzotiškesnių šalių – tokių kaip Iranas, Argentina. Deja, visą pasaulį apėmusi pandemija gerokai koreguoja planus. Bijodami rizikuoti atsisakėme ir kur kas artimesnių svečių iš Sakartvelo, Italijos, Baltarusijos, Rumunijos. Vis dar tikimės ir labai norime pristatyti nuostąbųjį Staso Žyrkovo teatrą iš Ukrainos. Kaip ir tikimės, kad galėsime įgyvendinti du tarptautinius projektus, kurie mūsų teatrui – ne tik iššūkis, bet ir galimybė plėsti ryšius ir darbuotojų kompetencijas, kurti spektaklius ir didelio masto sceninius įvykius, kviesti menininkus iš užsienio ir įgalinti kur kas platesnius kūrybinius užmojus.  Tik… situacija tokia neprognozuojama. Tokia mus visus – ne tik meno žmones – varginanti. Kita vertus, tai laikas „įsikrauti“, prisipildyti, įsielektrinti…

Be aukščiau paminėtų semantinių išaiškinimų, spiralė simbolizuoja ir šviesą  tamsoje. Žinau ir tikiu, kad po kiekvienos tamsos stoja šviesa.

Inesa Pilvelytė

Alytaus miesto teatro direktorė

„Vienas filosofas, rodos, Arthuras Schopenhaueris, vaikštinėdamas su šuneliu, o gal, kaip Donaldas Kajokas, su šunele, ilgam sustojo ant tilto ir žiūrėjo į tekančią upę. Policininkui kilo įtarimas (trenktas žmogelis, ką žinai, gal – savižudis?), tad priėjęs pasiteiravo: kas, pone, esate ir ką čia veikiate? „Būčiau labai dėkingas, jei į šį klausimą man atsakytumėt jūs…“ – atsiduso filosofas. Pusę amžiaus esu panašesnis į tą filosofą nei į tą policininką, kuris, aišku, kaip daugelis mūsų, žino ir kas jis yra, ir ką veikia, ir kokia iš to nauda. Nežinau, bet, kitaip nei filosofas, nieko nesiekiu sužinoti, tik iš nežinios į nežinią žinutes rašinėju.“

Citata iš dviejų poetų – R.Stankevičiaus ir A. Marčėno – dialogo, kurį perskaičiusi suklusau ir šyptelėjau. Šiame šios akimirkos laikmetyje, kai nukarūnuotas rytojus, kai visa, kas stropiai surikiuota į planuotes, griežtus grafikus, staiga netenka prasmės, suklūsti ir pagalvoji: teatras ir žiūrovas, kuris poetų minėtoje situacijoje būtų praeivis su šuneliu, o kuris – policininkas?

Kas Jūs ir ką čia veikiate?

Kas aš ir ką čia veikiu?

Kas jie ir ką čia veikia?

Kas mes ir ką čia veikiame? 


Alytaus miesto teatro meno vadovė Andra Kavaliauskaitė

Klausimai itin panašūs, bet juose esti pagrindinis skirtumas: d i s t a n c i j a. Kai iš jie tampame mes, kai iš  pradedu matyti ir pereinu į jie, kai jūs tarsi sukuria nuotolį ir priartėju pats, pereidamas į neretai iš pradžių bauginantį mes. Tarsi vyktų pažintinis ratas. Ko gero, to labiausiai ir linkėčiau mūsų būsimam sezonui. Žiūrovui. Mums. Ir kai žinai, koks jis gali būti, norisi palinkėti, kad tik tieji krumpliaračiai nesustotų…

O sezonas laukia ypatingas: didelė pažintinė kelionė nuo V. Šekspyro iki V.Gombrovičiaus, nuo „Mano vardas Marytė“ iki „Mikė pūkuotukas“, nuo monospektaklio paaugliams iki skirtojo kūdikiams. Norisi tikėti, kad šis sezonas žiūrovą įtrauks savo įvairiasluoksniškumu ir pilnagrūdžiu repertuaro papildymu, prie kurio prisilies vieni stipriausių Gruzijos (Paata Tsikolia), Vengrijos (Szabó K. István) bei Ukrainos (Stas Zhyrkov) režisierių. Belieka tikėti, kad visą pasaulį palietusi, s t o p ženklu pažymėta, situacija, nepaūmės ir kūrėjai turės galimybę įgyvendinti tai, ką esame kartu suplanavę. O planuoti, svajoti mes mėgstame. Kaip ir tas svajones įgyvendinti. Jau kuris laikas norėjome stovyklos, kurios metu trupė įgautų naujų žinių arba pagilintų jau esamas, užsimegztų graži profesinė bičiulystė ir, laimei, šią vasarą tokią „Scenos meno mokyklą“ turėjome.

Tikimės, kad po metų, pakeliui į naują sezoną, ši mokykla taps dar stipresnė, sulauks dar daugiau lektorių ir visa taps gilia tradicija. Miesto žmones vėl kviesime ne tik į premjeras, ne tik į taip pamiltą teatrų festivalį, teatrinę naktį ir dienas skirtas teatrui vaikams, bet ir į aktorių autorinius vakarus. Suprasdami, kokią gražią pradžią turėjo karantino metu užgimęs projektas „Vilnoniai pokalbiai“, žadėjome nesustoti. Pažadus duodame itin atsargiai, o duotuosius įgyvendiname, tad su džiaugsmu galime pranešti, kad šis projektas ne tik sugrįš kartu su nauju sezonu ir tęs pradėtą kelią, bet dar labiau sustiprės bei praplės auditoriją. Pokalbiai bus skirti ne tik senoliams bei negalią turintiems, bet ir vaikams ir paaugliams. Kaip tik šiuo metu labai stipriai šiems susitikimams yra ruošiamasi. Ir ruošiamasi labai daug kam.

Esame pasiilgę žiūrovo. To ryšio… Pokalbio. Suklusimo. Bendro kvėpavimo. Tylos ir šurmulio. To: ar dar yra bilietų? Kada premjera? Taip norisi tikėti, kad šis laikas tik dar labiau mus suartins. Ir išties, net nesvarbu, kas yra praeivio su šunele, kas policininko vietoje, svarbiausia, kad būtų prie ko prieiti, pas ką nueiti ir kam užduoti klausimą…

Andra Kavaliauskaitė

Alytaus miesto teatro meno vadovė