VILNONIAI POKALBIAI. DIENORAŠTIS II

„Vilnoniai pokalbiai“ mezgasi, kaskart palikdami vis naujus atradimus ir išgyvenimus…

Kelionės

Praėjo antroji šiltų pokalbių ir prisiminimų savaitė. Su pašnekovais diskutavome apie didžiausią kelionę, su kuria susiduria visi šios planetos vaisiai – tai GYVENIMAS. Juk visiems ši kelionė prasideda nuo gimimo, o toliau vystosi skirtingai. Dažnai ieškome komforto, tačiau išgirdę pašnekovės prisiminimą apie keliones su liaudies šokių kolektyvu sunkvežimyje, sėdint ant suolų, kuomet keliai nedžiugino savo lygumu kaip šiandien, susimąstėme, kad geriausi prisiminimai yra tie, kurie atspindi su kokiais žmonėmis tam gyvenimo kely buvome. O nueitos mūsų kelionės tikrai ne visada matuojamos aplankytais miestais, ar nueitais kilometrais, bet mūsų tikėjimu ir dvasios augimu. Ir kai tiki, kad gal ne mes šioje žemėje kažką renkamės, o mus šioje žemėje pasirinko, tai diena prisipildo noro gyventi ir persodintos gėlės ant tavo palangės labai džiugina.

                                                                                                                                                                                                                   Vincas ir Eglė K.

Namai

„Vilnoniai pokalbiai“ mezgasi gan sparčiai ir sklandžiai. Prieš pirmus pokalbius buvęs jaudulys ir „nežinia kaip viskas bus“, pamažu nurimo. Atsirado užtikrintumas tuo, ką darai. Nuotaiką ir motyvaciją kelia geri atsiliepimai bei sparčiai augantis norinčių bendrauti senjorų skaičius. Užtikrintumas bei drąsa jaučiama ir iš senjorų pusės. Valanda praskrenda kaip mat. Tokių aktyvių senjorių yra, kad oho! Kalbėtų ir kalbėtų, jei nestabdytum. Smagu, kai sekančiame pokalbyje pasako, jog vakar buvo labai įdomus pašnekesys. Įvyksta atsivėrimai. Žmonių istorijos ir patirtys – neįtikėtinos, nors romanus rašyk. Daug gyvenimiškos išminties.

„Korona leidžia kitaip suvokti dalykų esmę. Namai – tai, ką sukūrei, kaip jautiesi, kokie tarpusavio santykiai, o ne daiktai. Dabar turiu laiko viskuo pasigrožėti. Dažnai mintys grįžta į tėvų namus. Viską prisimenu, kur koks medis augo, kur upelis tekėjo. Norėčiau susigrąžinti vaikystėje skambėjusias dainas, žmonių gerumą, gamtą nesudraskytą, traktorių neišvažinėtą“ – dalijasi mintimis Vida.

Moterys dalijosi tėvų namuose puoselėtomis tradicijomis ir lygino su šiomis dienomis. „Dabar namai kitokie, nes keičiasi žmonės, jų santykiai. Daro, kad reikia, o ne iš meilės…“, – mintimis dalijosi kita pašnekovė.

Didesnis iššūkis laukė video pokalbyje su senelių namų gyventojais. Jie nediskutavo, tik žiūrėjo ir klausė. Vienas senjoras bandė, nors ir nedrąsiai, megzti pokalbį. Gal trukdė kaukės ar drovu prieš kitus gyventojus… Nežinau… Jiems tai naujas, neįprastas dalykas, nes labai mažai renginių vyksta. Toks jausmas, kad jie filmą ar laidą žiūrėtų, kurios pagrindiniai veikėjai mes su Eugenijumi. Liūdna dėl tų senelių kažkaip… Gal antrame susitikime drąsesni bus. Drąsiausias senjoras sakė, jog gerai šituose namuose tarp žmonių, nuo vienatvės gelbėja. Bet tas liūdesys net man persidavė… Linkime jiems džiugesio bei šilumos – gal žydintys sodai ir artėjanti vasara būtį praskaidrins….

                                                                                                                                                                                                                      Ona ir Eugenijus

O mūsų laikais buvo…

Antroji mūsų pokalbių su senjorais savaitė praėjo kiek kitaip nei pirmoji. Supratom, jog tema „O mūsų laikais buvo…“ gali išprovokuoti prieštaringus jausmus. Kaip ir anąkart sakėme, tie laikai apie kuriuos bandome kalbėtis buvo nelengvi. Kai kurie pašnekovai pasipiktino, kam išvis klausinėjame apie praeitį, apie vaikystę. Sakė, kad „nereikia apie tai kalbėti“, „kas buvo, tas buvo“. Galbūt… Galbūt ne visi turi malonių prisiminimų, bet mums pasirodė, kad ne visi geba išklausyti kitą žmogų ir norėtų kalbėti tik apie save…

Vis dėlto smagu, jog atsirado senjorų, kurie ir vėl maloniai dalijosi patirtimi ir pasakojo apie dalykus, kurių šiuolaikiniame gyvenime nebepamatysi. Apie gyvulių ganymą ir kaip tekdavo juos ginti nuo vilkų, kaip vežimu į turgų veždavo į sąsiuvinių lapus įvyniotą sviestą, sūrį, kuris gražesnis ir geresnis, apie tai, kaip į  mokyklą žiemą kartais nueidavo ir be klumpių, kai sniego prilipdavo tiek, kad jau griūni, apie tėvelio išdrožtus pagaliukus skaičiavimui mokytis. Šviesus ir gražus senjorės Genovaitės prisiminimas apie lietuvių kalbos mokytoją – rašytoją Anzelmą Matutį, kuris ir gramatikos taisykles į eiles sudėdavo. Beje, taip talentingai ir įtaigiai, kad posmelį apie nosinių balsių rašybą žodžio šaknyje Genovaitė ir dabar puikiai atsimena.

Pokalbių pabaigoje paaiškėjo, jog ši moteris kadaise trumpai dirbusi ir su rašytoju Jurgiu Kunčinu, kurio vieną eilėraštį taip pat visą gyvenimą nešiojasi atmintyje.

Eglė J. ir Tomas K.

Vakar ir šiandien

Nelaikau savęs bailiu žmogumi, tačiau prieš prasidedant pokalbiams labai nervinausi, daug savęs klausinėjau, kaip viską atlikti teisingiau, gražiau, kūrybiškiau, suteikti šiokią tokią pramogą… O kaip būna visada – žmogus planuoja, o dievas juokiasi. Net pirmas žingsnis buvo ne toks, kokį planavau. Mano telefonas sutriko ir galėjo priimti tik po vieną pokalbį, taigi teko kalbėtis po vieną moterį per sykį. Bet visgi, manau, tai buvo užsimaskavusi sėkmė, nes pokalbis dviese yra intymesnis – galėjau labiau pažinti abi moteris, detaliau išgirsti jų istorijas.

Taigi, tą pirmąją dieną apžvelgėme vaikystę, jos vaizdus, skaudulius ir džiaugsmus. Truputį skaičiau Antano Škėmos kūrinį „Balta drobulė”, bet visgi tai buvo diena, kai mes tik susipažinome. Antroji diena buvo daug sklandesnė, nes jau gebėjau sujungti mus tris, pokalbis jau buvo daugiau ne kaip atskirų, bet pažįstamų draugų, manau, nesijautėme nejaukiai.

Pakalbėjome apie šiandien dieną, dabarties ir praeities pliusus ir minusus palietėme truputį laisvės temą, apkalbėjome jaunąją kartą. Su dideliu entuziazmu kalbėjome apie mūsų projektą ir jame dalyvaujančius žmones.

Negaliu pasakyti, ką moterys jautė su manim kalbėdamos, bet aš jaučiu, kad turėjau nuostabią galimybę pasisemti išminties. Janinos, nors ją gyvenimas nelabai lepino, posakis ar net gyvenimo kredo „reikia ir gali”, neblėstantis pozityvas, pagalba kitiems tiesiog įkvėpė. Tikiuosi, įsisavinti šią pamoką. Elenos šviesus protas, gerumu šviečiantis balsas, noras bendrauti ir dalintis, šviesūs prisiminimai, tas pats pozityvas gyvenimui.

Iš šių moterų išsinešu optimizmą ir daug šilumos širdyje.

Tomas P.

Aferistai

Kaip ir su pirmomis dviem grupėmis, su trečiąja grupe nuotaikingai praleidome daugiau nei dvi valandas (nors jos, atrodo, prabėgo kaip 10 minučių), nes vien atsisveikinimai trukdavo po 10–15 min. Pašnekovai, negailėdami komplimentų, dėkojo mums už gerai praleistą laiką naudingos ir svarbios temos nagrinėjimą, smagumą moderuojant temą. Vienos iš pokalbių dalyvių teigimu, „Vilnoniai pokalbiai“ labai pagyvina kasdienybę: langai uždaryti, durys uždarytos ir lauki šitų pokalbių”.

Povilas ir Vaidas

Anūkai

Be galo svarbus tas ryšys, kuriuo anūkai apdovanoja senelius, tas betarpiškumas, pasiilgimas… Kaip žinia, seneliai turi daugiau laiko, išminties, kantrybės ir tuo nori dalintis su žmonėmis, kurie jiems brangūs ir savi. Suaugusio sūnaus ar dukters jau nelabai apsikabinsi ir pamyluosi…

Močiutė Stasė: „Džiaugiuosi, kad dar esu anūkėliams reikalinga. Jie tokio amžiaus, kad nori draugauti, labai meilūs ir dėmesingi, neužmiršta ir vis paskambina pasiteirauti, kaip laikausi. Atėjus atostogoms su dideliu noru būna pas mane”.

Paklausta apie lepinimą ir kur yra begalinių vaikiškų norų ribos, pašnekovė sako: „Lepinam, lepinam, o kaipgi. Norisi vaikams suteikti malonumą. Kažkokios ribos yra, būna, kad ir nenusileidi. Bet kol maži, galima susitarti ar bent jau nukreipti dėmesį. O, kad pas mus laisviau nei namuose, tas tiesa. Mes daugiau leidžiame, nei tėvai. Tų, taip vadinamų nesveikų produktų, irgi kartais duodame, saldumynais gyvenimą saldiname – gi ne kasdien pas mus vaikai būna”, – šypsosi močiutė.

Pokalbio metu močiutė Roma vis pasidžiaugdavo anūkės, kol ji gyveno pas ją, pagalba buityje, kad pavyko tvarkingą ir rūpestingą merginą užauginti, kuri neprašoma pagelbėdavo, patardavo net kuo močiutei pasipuošti… Pašnekovė pasakoja toliau: „Mane augino močiutė, mokė mylėti gamtą, gyvūnėlius, tad ir aš savo vaikams, anūkams stengiausi tą jausmą perduoti. Dabar matau, kaip jie domisi, rūpinasi…”

Iš tiesų, didelę paspirtį, patyrimą gauname iš vyresnės kartos, rodos, svarbu tik laiku tinkamas sėklas susėti.

Visos močiutės džiaugėsi gražiais santykiais su anūkais ir tikino nei vieno neišskiriančios, anot jų, tie šilti jausmai vienodo dydžio visiems.

Daug buvo susakyta, visko nesurašysi… Tik bendras jausmas liko – kaip svarbu mums turėti vieniems kitus ir puoselėti bei branginti tą ypatingą artimą ryšį.

Erika

Naujausi įrašai