Dramaturgija, režisūra: Andra Kavaliauskaitė
Muzika: Bohdan Lysenko
Choreografija: Kamilė Karpolovaitė
Garsinė vizualizacija: Aistė Noreikaitė, Raminta Maciulevičiūtė
Forografijos: Miško Motė

Aktorė – Andra Kavaliauskaitė

Trukmė: 1 val. 30  min.
Premjera: 2021 m. gruodžio 10 d.

„Pasakyk, ką nors gražaus. Prašau… Prabilk pagaliau. Juk žinai, kaip ilgai šito laukiau. Pasakyk, kad myli mane. Apkabink mane. Kad ir ką jie besakytų. Juk aš nekalta.”, – kartojo ji sau, dideliais kąsniais rydama sniegą, tarsi taip bandydama užkimšti metų metus prisikaupusią raudą.“

„TYLĖJA“ – jauna dvynių motina, kuri vienąnakt nevilties pagauta išrėkia: „Viešpatie, sustabdyk visa tai. Maldauju. Jeigu viskas ir toliau taip, bijau, kad pati jį savo rankomis uždusinsiu!“. Kitąryt nubudusi, žvilgteli į laikrodį ir pamato, jog laikas sustojęs, įsiklauso – įtartinai tylu. Juk šiuose namuose to nebuvo nuo pat dvynių gimimo. Aplink sūnų nėra. Įeina į vaikų kambarį – ten taip pat tyku, o ant stalo raštelis: pailsėk, kelias dienas Kajus pabus su manimi. Kai jausi, kad gali kalbėti, paskambink. Nubėga į Au kambarį – tyla. Žvilgteli į jo slėptuvę būdą –tuščia. Nuo tos akimirkos Tylėja suklūsta: nejaugi naktinis šauksmas nepaskendo tyruose? Bet kodėl ji daugiau nieko nepamena? Kas nutiko? Ar tikrai nutiko? Kur Au? Kodėl vos tik pradėjus kalbėti, vietoje esamojo laiko pasisako būtasis? Kas jį palaidojo? Ar tai tik sapnas, mėginantis ją prakalbinti, kad pagaliau visa, kas metų metus nutylėta, būtų išgirsta? Išpažinta?

„Tylėja“ – švelniai aštri, rūgščiai karti, bet tuo pat metu skaidri ir iki virpulio trapi, šiuolaikinė odė mamai, dvelkianti nepagražinta realybe, kurioje gyvena autizmo sutrikimo paliestos šeimos.

„Spektaklis jokiu būdu neatspindi visos realybės, jo tikslas – ne šokiruoti, ne protestuoti, ne ieškoti kaltų, o supažindinti visuomenę su tuo, prieš ką

kartais savo (ir ne tik) noru liekame kurti, akli ir abejingi. Spektakliu nesiekiama įrodinėti savų tiesų, juo norima padėkoti VISOMS PASAULIO MAMOMS, kurios vis tik atrado, atranda savyje milžiniškų jėgų ir su begaline meile (kad ir klupdamos, klysdamas, bet išlikdamos kartu) augina mus – VISOKIUS.“, – mintimis apie monospektaklį dalijasi režisierė Andra Kavaliauskaitė.  „Turiu pripažinti, kad tai jautriausia ir brangiausia, ką iki išiol esu sukūrusi. Man pačiai. Tai daugiau nei monospektaklis. Bet tą norint pajausti, reikia jame susitikti. Atviriems ir pasiruošusiems išgirsti kitą. Ne teisti, ne kritikuoti, ne gailėti ir gailėtis, o …“, –  kalba menininkė.

Spektaklis rekomenduojamas visiems būsimiems tėvams, esamiems tėvams ir kiekvienam, kuris pasiruošęs atviram, apnuogintam susitikimui.
Su Tylėja.
Tylėjomis.
Tylėjais.
Savimi.

„Man patinka klausytis, kaip barbena lietus į skardinę palangę, Au – kaip ant pušų šakų tirpsta sniegas. Man patinka uosti šlapią asfaltą pavasarį, jam – sėdėti baloje ir joje žiūrėti į savo atspindį. Kuo mudu skiriamės? Jūs galite šaukti, kad esu velnio motina – man nebeskauda. Tik kyla klausimas: kuo gi nuo mūsų skiriasi Dievo motinų vaikai? Jiems visiems viskas kvepia taip pat? Jie visa girdi vienodai? Elgesys jų identiškas? Ne, aš nebandau lyginti. Aš tik bandau suprasti, ką mes tokio Jums padarėme, kad darote visa, jog mus supriešintumėte ir atskirtumėte?“

„Jūs viską šiandien išgirdote. Atvėriau visa, pati to nenorėdama. Tiksliau, nesitikėdama, kad dar ir tam turiu jėgų. Bet čia turbūt dėl viso to kaltos pušys, įsišaknijusios krūtinėje. Šįryt jas apsnigo. Visądien jaučiu, kaip tirpsta ir vis laša laša. Primena mus, tiesa?”

Strateginis teatro rėmėjas Vita Baltic international

Spektaklio sukūrimą iš dalies finansuoja