Teatro dienos proga Alytaus miesto teatras išsiilgtiems žiūrovams veidrodžiuose paliko žinutę

Laiškas netilpęs veidrody…

„Taip tyku. Akys pasiklysta šiame baltame lape. Kuris laikas jos pasiklydusios visur. Vis ieško Tavęs. Meluoju. Ne tik jos. Kiekviena mano dalis… Taip norisi vėl išgirsti iš tolo ataidinčius žingsnius ir žinoti jie Tavo. Kad tai Tu pas mane ateini. Stabteli. Įkvepi ir kupina(s) nerimo įžengi. Nei vienas nežinome, kas mus ištiks, kai susitiksime. Su kiekviena diena keičiamės, vienas kitą  jaukinamės iš naujo, vis tikėdami, kad kiekvienas susitikimas tik pradžia į šimtus naujų. Ar meni kada paskutinįkart susitikome? Sunku atsekti… O žinant, kad matematika niekad nebuvo manasis arkliukas, nors jos many labai daug, pasimečiau. Dar niekad nesu tiek kartų atšaukęs pasimatymų: kelionė iš datos į datą, iš tos į dar kitą. Ar to kalendoriaus mums užteks? Ar užteks jėgų plėšyti jo lapus, šaltakraujiškai užbrauktus raudonai? Ar taip ugdoma mudviejų kantrybė? Niekada ja nepasižymėjau. Net ir dabar… Turiu Tau dovaną. Ir ne vieną. Taip norisi sušukti: pažiūrėk, kas mudviejų laukia!!! Tik… bijau išgąsdinti. Bijau išgąsdinti savo tikėjimu, kad susitiksime anksčiau nei dovana žengs pirmuosius žingsnius. Taip, regis, joje labai daug virpulio, juoko, nerimo, garso, judėjimo… į Tave. Mus. Aš Tau turiu tiek daug papasakoti… Ir bijau, kad galiu susprogti. Po galais, ne tą norėjau pasakyti!!! SPRINGSTU IŠ ILGESIO TAU!!! Atleisk, pavargau tą slėpti. O be to, ar ne Tavo žodžiai: nesikuklinkime, per retai apsinuoginame. Ir tąvakar Tau pritardamas, vos atgaudamas kvapą iškošiau: nuogume mudu ypatingai gražūs. Kaip ir mūsų tylumos… Atleisk, nesusilaikiau. Atrodo, neseniai išėjai, o dar nespėjus Tau išeiti ilgesys pradėjo raižyti laiškus oru odoje, sienose, kilo laiptais ir stiebėsi virš stogų. Kad tik Tave pasiektų… Kai galvoju apie Tave, vaizduotė kuria įvairiausius scenarijus. Atleisk. Negaliu pas Tave ateiti. Bet negaliu ir neateiti. Kaip man Tau savo jausmą perduoti? Man labai svarbu, kad jaustumei: neužmiršau ir be galo Tavęs laukiu? Galėčiau, prie durų palikčiau raktus, kad mane atrakintumei, kai tik pasiilgsi… bet mus gali nubausti. Lai ir baudžia, rėkia vidus. Bet yra atsakomybė. Tačiau kitas skambus BET: kiek ilgai mes… neištrūksime? Kiek ilgai mūsų garsas nesuduš į tūkstančius: garsiai tylumom slapčia pas Tave brendu. Niekada nemaniau, kad būsime kaip Romeo ir Džuljeta, kuriems susitikti neleidžia devyniolikos skaičiumi užkoduotas Tėvas. Bet žinai, kad ir kas benutikų, aš niekada nenustosiu jausti, o laukimas savo mirties ranka neužspaus meilės tau. Ne, nesiruošiu mirti. Tiesiog, išsprūdo. Manykim, herojiška prigimtis prakalbo. Tiesa, meldžiuos už Mus. Kiekvieną rytmetį, stebėdamas, kaip saulė spinduliais perbraukia Rotušės laikrodžio skaičius. Rodyklių kol jas jame nelikę. Bandžiau pripiešti, pritrūkau dažų. Bet vis dar turiu muziką. Kartais ja ne tik rodykles, bet ir Tave piešiu. Iš atminties. Tu nežinai, bet mokindavausi Tave mintinai, kai netikėtai iš nuovargio atsiduodavai miegui. Ar girdėjai tą piešinį? Ar atpažinai jame save? Tiesą sakant, visa, ką pasakiau, nėra tai, ką norėjau pasakyti. Noriu paklausti, bet baimė kausto. Jeigu žodžiai turėtų kelius, matytumei, kokie jie sulinkę, susiraizgę į dešimtis begalybių su linkėjimu: sėkmės išnarplioti. Bet… ar skaitei veidrodžiuose paliktą ilgesį Tau? Gal per įžūlu, bet… nusibodo gyventi prisiminimais. Noriu jausti Tave. Noriu jausti drebulį nuo Tavęs, tą suaktyvėjusį širdies plakimą iki vimdymo. Baimė daro savo nors tu ką, bet kaip gera, kai visa nurimsta, kai pajaučiu: girdi mane, jauti mane. Ir susijungiam… Tai tokia magiška palaima. Be burtų. Vien susitikimu. Pasiilgau net nesusikalbėjimo, keiksmų vienas kitam ir durų trenksmo. Trenk durimis, padarysiu viską, kad vedinas smalsumo, vėl jas pravertumei ir suteiktumei man dar vieną šansą. Leisk man suklysti ir klyski pats. Nebijok sugrįžti dar ir dar, nors atrodė, kad tikrai mums ne pakeliui. Miegoki, jeigu miegasi. Man gera, kai ilsiesi. Bet… pasistengsiu padaryti visa, kad nebemiegotumei. Taip, gal esu nuobodus… Per aštrus? Savyje atrasiu švelnumo ir pasistengsiu nebegąsdinti, o išgąsdinęs prieisiu nuraminti. Jeigu norėsis išsiverkti, verki. Tai taip gražu… Mano pečiai atlaikys visų  spalvų jūras, gali manimi pasitikėti. Aš pasirengęs dovanoti Tau juoką… Niekada dar nesakiau, bet Tavo juokas mane apnuogina ir išglosto taip, kad net būtų gėda to sau nepavydėti. Pasiilgau Tavo kvapo. Net kartais Tavo paliktų kramtomos gumos gabaliukų, tyčia ar netyčia prisegtų ant atkalčių… Sugrįžk, kartu išmoksim susitvarkyti. Leisk sugrįžti ir aš pasistengsiu įrodyti savo meilę Tau.

O veidrodžiai pabirę mieste tik mažytis viso to atspindys… Žinai, tos dvi su puse valandos kartu buvo tiesiog WOW. Noriu dar!

Su meile,
Tavo Alytaus teatras

P.s.: Jeigu ir toliau taip, bijau, kad sukursiu jūrą, joje – salą, pavadinsiu ja mūsų vardais. Ar sutiksi joje kartu apsigyventi? Bent valandai su puse?”

Tekstas: Andra Kavaliauskaitė
Nuotrauka: Pinterest

Naujausi įrašai