„Esu labai mažo protelio meškiukas, ir tie ilgi žodžiai, kad juos kur…Dažniausiai ryte nuryju kondensuoto pieno gurkšnelį ar kruopelytę medaus. Aš viską suprantu, bet tiesą sakant, nieko nesuprantu. Turime atrasti Ašigalį, o gal Avigalvį, o gal kokį kitą panašų daiktą. Gerai nežinome kas tai yra, tačiau būtinai turime atrasti. Visų labiausiai?

Reikia pagalvoti…Valgyti medų labai smagu ir su Paršeliu smagu. Man patinka, kai mudu su Paršeliu ateiname pas tave ir tu klausi: ,,Gal užkąstume?”, o aš sakau: ,,Neatsisakysiu, o kaip tu, Paršeli?”.

Arvydo Viktoro Lebeliūno režisuojamas spektaklis „Šiobeito aidas“ –  tai istorija vaikams ir jų šeimoms, kurioje susipina dviejų šeimos kartų santykiai ir išryškinama milžinišką jėgą asmenybės ugdymui turinti šeimos bendravimo svarba.

Tai labai svarbu šiandien, kai betarpiškas bendravimas su pačiais artimiausiais žmonėmis tampa deficitu, o išmaniosios technologijos  – priemone suaugusiems nuraminti atžalas ir patiems „pabūti ramiai“.

Istorija prasideda, kai mažasis Jonukas grįžta su tėčiu į vienkiemį, kur kažkada prabėgo jo vaikystė. Prislėgtas kasdienės rutinos, Jonuko tėtis ruošiasi parduoti namą ir taip išspręsti finansinius rūpesčius.

Ore tvyrantys prisiminimai tėtį nukelia į nerūpestingas banguojančių pievų ir ošiančio miško vaikystės dienas. Tačiau šiandien jis – suaugęs žmogus, supančiotas gyvenimo kasdienybės, nerandantis minutėlės savo sūnui, kuriam bendrystės reikia kaip oro.

Matydamas nesibaigiančius tėčio rūpesčius, mažasis Jonukas iškeliauja į mišką pažinti pasaulį su seniai pamirštais tėčio mylėtais žaislais: meškiuku Pūkuotuku, paršeliu Knyskliuku, triušiu, asiliuku
ir pelėda.

Juk tėtis taip pat  kažkada buvo mažojo Jonuko amžiaus…