Geras karys nesidairo į šonus ir savo žodyne neturi klausimo „kodėl?”. Visų laikų žinomiausias herojus Heraklis, ko gero, šio klausimo irgi nekėlė, kapodamas galvas devyngalvei Hidrai. O ar praėję tūkstantmečiai pakeitė šiandieninį herojų? Į šį klausimą savo agresyvioje komedijoje „Heraklis” atsako režisierius Gildas Aleksa ir pasitelkęs aštrų, tamsų humorą antikinio mito pavidalu į sceną perkelia mūsų dienų globalius socialinius skaudulius, karą ir vis dar tą patį negudrų didvyrį, kuriuo dabartinių įvykių akivaizdoje šiek tiek esame kiekvienas iš mūsų. Režisierius teigia, jog bene vienintelis likęs būdas kalbėti apie karą yra juokas – natūrali biologinė reakcija, atpalaiduojanti ir apvalanti sąmonę, nes sensacijų ir skambių antraščių eroje likę mažai vietos tikrai empatijai. Irako, Afganistano, Sirijos, Ukrainos ir kitų mūsų amžiaus karų realios istorijos perteikiamos pasitelkus antikinį mitą apie Heraklį, kuris, taip pat kaip nuolat kuriame nors pasaulio krašte kariaujantys JAV ar Rusijos kariai, nuolatos vykdo žygdarbius, kurių motyvų iki galo pats nežino, nes niekas apie juos nieko nepasako.„Heraklis” kviečia besijuokiant atverti akis ir susimąstyti, kas vis dėlto kovoja kasdienį karą – herojus ar jo viešųjų ryšių komanda, spektaklyje veikianti vyno ir linksmybių dievo Dioniso pavidalu? Kur išsitrina riba tarp „Penkiasdešimties pilkų atspalvių” ir prievartos, kuri lydi kiekvieną karą? Popkultūros, kūno kulto, purvinos gatvės kalbos prisisotinę antikiniai dievai ir herojai žiūrovą priverčia juoktis ir baisėtis šių dienų abejotinos išliekamosios vertės istorija, kurią kuria ne bet kas kitas, o jis pats.