Neįtikėtinu greičiu gimę „Vilnoniai pokalbiai“ pradėjo riedėti kartu (aktoriai + senjorai) kuriamais bėgiais. Nepaprastai gera matyti ir girdėti, kokius nuostabius jausmus gali suteikti vienos valandos pokalbis, išsiilgtas susitikimas ir galimybė ne tik klausyti, bet ir būti išgirstam. Laike, kai bendravimas įgauna dar stipresnę prasmę, mūsų teatras keliauja pas žiūrovą ne parodyti savęs, o paklausti: kaip Tu jautiesi? Kiekvienas susitikimas – skirtingas ir ypatingas. Vieni buvo nužymėti skambiu juoku, kiti – itin stipriais asmeninės patirties lobynų praskleidimais, vieni – tyliais pamintijimais, subtiliais patarimais vienas kitam, kiti – filosofija ir stipriu, ar dar kada susitiksime? Bet turbūt apie visa tai, kas buvo bendraujant su senjorais, kokie jausmai ir mintys plūsta po susitikimų, geriausiai gali papasakoti juose dalyvavę, į tuos pasimatymus senjorus patys kvietę aktoriai. Tad… praskleidžiame trumpus dienoraštinius kulisus apie tai, kas vyko nuotoliniuose pasimatymuose.

A n ū k a i

Ruošiuosi šiam pokalbiui, ir sau, pačiai visai neseniai tapusiai močiute, užduodu klausimą:  o ko iš šio susitikimo noriu aš? Gal gi man jis kur kas vertingesnis nei pačioms senjorėms? Gal… Dalijantis ir pats gauni. Tokie pamąstymai užplūsta ir pokalbių metu, jau šnekantis, kodėl mums toks svarbus, toks ypatingas ryšys su anūkais. Metų metais sukaupta išmintimi, gyvenimiškomis patirtimis, gebėjimais norime pasidalinti su mums brangiausiais mažais žmogeliukais – anūkais, kuriuose taip trokštame atpažinti save, pratęsti save… Daliname save, atgal gaudami nuostabias mažylių šypsenas, besąlygišką pasitikėjimą ir meilę..

„Aš pati neturėjau senelių“,- pasakoja Svetlana. „Pavydžiai žiūrėjau į kiemo drauges, katros pasakodavo apie pinigėlį ar saldainį davusią močiutę. Užtat dabar turiu 7 anūkus – visus vienodai myliu, visi vienodai brangūs.. Tik pinigėlių jiems nedovanoju,- ne juose laimė… Kiekvenam anūkui dovanoju savo rankomis padarytus darbelius: kam siuvinėtą paveikslą, kam mezginį..”

„O aš tik gimusiems anūkams parašiau laiškus… Už kelių metų, kai bus aštuoniolika”,- įsiterpia Gražina,- „padovanosiu juos“.

„Geriausia dovana – mūsų laikas“- sako Birutė. „Savo vaikams jo pritrūkdavo, užtat dabar norisi su kaupu grąžinti anūkams – kartu žaisti, kepti blynus, virti manų košę, pasakoti pasakas”.

„Šitie pokalbiai man subrandino vieną mintį – o ką, jei imčiau ir surašyčiau visus savo prisiminimus apie anūkus į vieną knygelę…”- garsiai mąsto Margarita, tarsi reziumodama, tarsi patvirtindama, kad meilės išraiškos formų yra pačių įvairiausių ir kad velnioniškai teisus yra Andrius Mamontovas, dainuodamas  „niekad meilės nebus per daug”…

INESA

„Praėjęs pokalbis anūkų tema su pagarbos verto amžiaus moterimis šildė buvimą ir gaivino atminimus. Klausai ir nejučia sieji save su jų pasakojime veikiančiais anūkais, sugrįžti į savas vasaras kaime, galiausiai pamatai, jog dauguma močiučių kažkuo panašios: tas jų kepamų blynų skanumas toks pats, glėbys jaukiai šiltas ir laukiantis…

Visos pokalbyje įsitraukusios moterys labai įdomios, gyvenime daug mačiusios ir patyrusios, tikrai turėjo ką papasakoti apie savo vaikų vaikus. Vienareikšmiškai ir močiutiškai visos sutarė, jog anūkai turi būti lepinami: tėvų darbas auklėti, o močiučių lepinti. Ne tik apčiuopiamais, vaikams skaniais dalykais, bet ir dėmesiu, rūpesčiu, meile.

Visi kažkokiais gyvenimo tarpsniais rašome laiškus, jei ne ant popieriaus, tai mintyse, tad kartu išsakėme palinkėjimus bei lūkesčius mums mylimiems, nusiųsdamos juos išsipildymui: kas anūkui, anūkei, kas dukrai, seneliams. Viena pašnekovė visiems savo anūkams, kai jie gimė, rašė laiškus, o sulaukusi jų pilnametystės būtinai įteiks šias dovanas gražia proga. Kita pašnekovė, garsiai pasvarsčiusi išreiškė mintį, jog galėtų parašyti atsiminimus apie savo anūkus. Knygą išleidusią moterį, viliamės, šioji tema vėlgi įkvėps rašyti…

Dėkingumas Močiutėms už pasidalintas patirtis, įžvalgas auginant žmogų. Buvimas šalia ir akių kontaktas šiam pokalbiui, tikriausiai, būtų suteikęs dar daugiau spalvų ir atsivėrimų. Kasžin, galbūt, kažkada turėsime ir pašnekesio pratęsimą – tokį prie puodelio arbatos ir… močiutiškų blynų:)

ERIKA

 Ž m o g u s   ž m o g u i

„Balandžio 15 d., 2020 metai. Vidas ir Jonas pirmą kartą veliasi į „Vilnonius pokalbius“ , t. y. pirmas prisijungimas. Be ypatingų techninių kliauzių sukontaktavome su Anele D. ir Ona V. – dviem senjoromis. Mūsų tema buvo – „Žmogus žmogui“. Daug visokių gyvenimo pavyzdžių į tokią telpa… Mudu perskaitėme ištrauką iš V.M. Krėvės  kūrinio „Raganius“, truputį papasakojome apie save, uždavėme vieną kitą klausimą ir pradėjom bendrauti.

Pagyvenę moterys bendravo noriai, iniciatyviai, jautėsi, kad joms svarbu kitas žmogus ir kontaktas su juo, noras būti išklausytoms, išsisakyti.. Mes išklausėm.  Taip jau sutapo, kad ir Onos ir Anelės šeimos išgyveno tą pačią tragediją – Antrąjį pasaulinį karą, kurio metu vokiečiai sušaudė vienos ir kitos tėčius. Apie tą siaubingą istoriją buvau girdėjęs dar vaikystėj…

*************

„1941 m. vokirčiams įžengus į Alytų (rusai jau buvo pabėgę), kažkas nušovė Vermachto karininką. Keršydami už jį, vokiečiai sušaudė 100 vyrų!!!

Pamenu, sovietmečiu to neafišavo. Keista, nes būtų pats tas kalbant vaikams apie „fašistinius žvėris“ bet… mokytoja vienąkart tik užsiminė, kad kariškį nušovė, galbūt, užsilikęs raudonarmietis arba vietinis komunistas?!

Paklausiau Onos. Ką ji girdėjusi? Anot jos, karininką, važiuojantį motociklu, dabartine Kauno gatve ties Sinagoga nušovė vienas žydas!

Marga ta tiesa, apipinta nuogirdomis, bet nuogirda iš dar gyvo liudininko lūpų man, kaip alytiškiui, brangi, savaip jaudinanti…

Labai sujaudino gyvų liudininkių asmeninė tragedija ir tragiškas mano gimtojo miesto istorijos puslapis…

Anelė ir Ona, kaip bebūtų, pataikė į mūsų su Jonu pasirinktą temą  „Žmogus-žmogui”, nors mudu, pasirinkdami, neturėjom omenyje „Homus hominus lupus est”, kaip sakė romėnai. Tikėjomės švelnesnių variantų, pvz. paršiuks:)), bet senjorų patirtis labai toli siekia… „

VIDAS

Mes: Jonas, Vidas  ir moterys: Natalija, Anelė, Ona V.,  Angelė, Ona G., Danutė, Elena  turėjome po du telefoninius „Vilnonius pokalbius“. Galima sakyti pokalbiai, lyg tų moterų rankomis numegztos pirštinės ar kojinės. Mes kalbėjomės apie tai, kaip svarbu, kad žmogus išliktų žmogumi, ką reiškia gyventi pagal savo sąžinę. Aišku, temos rimtos, sudėtingos, bet pasitelkdami literatūrinius kūrinius, kurie sukeldavo tam tikras emocijas ir prisiminimus, neabejotinai gelbėdavo aktyviam bendravimui.

Mūsų  moterys panirdavo kartais į skausmingus, o kartais  ir į juokingus  prisiminimus. Prieš mano akis atsiveria gyvenimo vaizdai. Elena B. papasakojo, kaip ji vaikystėje, gyveno Rusnėje. Jų namus apsemdavo vanduo ir jai per užšalusį ledą  teko eiti ar čiuožti į mokyklą.  Aš jai sakau: „tai smagu, gal net romantiška“. O ji man atsako: „Tada  taip buvo visai nebaisu, bet dabar pagalvoji, taigi buvo pavojinga. Dar nuo tos pastovios drėgmės, riaumatas kankina.“

Man įdomiausia, kad pašnekovės bendravo su užsidegimu norėjo plėstis ir nesustoti. Į klausimą, ką reiškia gyventi savo gyvenimą, atsako: „Duok durnui kelią“, „Tylėjimas – auksas“. Anelė prisiminė, kaip jos mama sakydavo: „Per daug nesigirk, nesipuikuok – perkūnas nutrenks“, „ Kiek duosi tiek ir gausi“, „Mylėk save, o savo artimą dar labiau“ ir t.t.

Iš jų liejasi išmintis, gyvenimo patirtis. Mes  klausomės išsižioję.

JONAS

K e l i o n ė s

Sėdint namuose prie kompiuterio ekranų pradėjome savo pokalbį apie keliones su labai smagiais penkiais senjorais. Ir nesuklydome, visiems jiems kelionės gyvenime reiškė ir tebereiškia labai daug: tai ne tik prisiminimai, gražios nuotraukos, o didis turtas, kuris vertingesnis už materialius daiktus, su tuo vienareikšmiškai sutikome visi. Pažaidėme linksmąją kelionių viktoriną ir palietėme kiekvieno pašnekovo širdžiai mylimiausią šalį ir gamtos kampelį. O jų buvo visokių: Slovakijos užburiantys kalnai, Šv. Velykų eitynės Maltoje, Šveicarijos Alpės, Baikalo ežero didybė ir grožis.

Su senjorais pasidalinome ištrauka iš Jonathan Swift knygos „Guliverio kelionės“, diskusiją apmąstymui sukėlė viena citata – „Teisingai sako filosofai tvirtindami, kad daiktų didumą ir mažumą galima nustatyti lyginant“. Juk visi esame saviti ir mūsų kelionės atspindi mus pačius: vieniems geriausios kelionės receptas – tai geras gidas, kitiems patinka pažintinės kelionės, kiti ieško vietinės kulinarijos šedevrų. Svarbu ir tai,  su kuo keliaujame, jaukiai ir laisvai jaustis savo kompanijoje yra privalumas. Visi sutikome, kad esti ir problema, kurią vienaip ar kitaip mes įveikiame – tai KALBA“.

VINCAS IR EGLĖ

N a m a i

„Visą savaitę mezgėm „Vilnonius pokalbius“ su senjorėmis. Mūsų su Eugenijumi tema buvo „Namai“. Neįprastas pokalbio formatas tiek mums, tiek močiutėms. Jaudinomės ne tik dėl techninių dalykų. Labiausiai bijojau, kad neatsijungtų pokalbio vidury. Pagrindinė mano užduotis buvo užmegzti tarpusavio ryšį ir  pelnyti anapus laido esančių močiučių pasitikėjimą. Kai nematai žmogaus, turi labai atidžiai klausyti – juk kalba šeši žmonės. Atrodė, kad aktyvavosi visi mano pojūčiai, ne tik klausa.

Kalbėjomės apie namus. Besivyniojantis pokalbio siūlas apvyniojo tokiu jaukumu ir atvirumu, jog beveik pamiršau, kad kalbu telefonu. Kiekviena moteris pasakojo savo namų istorijas. „Namai pagrindas. Tai jaukumas ir šiluma. Be namų nėr ką daryt. Jie – svarbiausi. Kokie, tokie tie namai, by tik ne gatvėje. Nors dabar jau norisi išeit… Reikia išeit, kad galėtum sugrįžti.“

Prisiminimai nuvedė ir į kiekvienos močiutės tėvų namus. Nors nelengvas tuo metu buvo gyvenimas, bet tėvų namus mena tik šviesiai, su meile ir ilgesiu. Sapnuose grįžta į tėvų namus. Gimtuosiuose namuose patirtas saugumo jausmas  suteikė stiprybės būsimam gyvenimui.

Antram pokalbiui susitikome jau beveik kaip geri draugai – tiek juoko ir tokios geros nuotaikos senokai neturėjom. Pirmo pokalbio metu uždavėme namų darbų: patarlės, posakiai, mįslės apie namus. Moterys pasiruošė puikiai, o aš tik ausim karpiau, praktiškai nieko neatspėdama. Eugenijui čia geriau sekėsi.

Moterys garbaus amžiaus, kitos jau  devintą dešimtį einančios, apribotu judėjimu, bet tiek optimizmo ir pozityvo! Net vaikščiojimas su dviem lazdomis nesutrukdo pagelbėti kaimynams. „Žmogui reikia būti užsiėmusiam, tai visokios mintys mažiau lenda. Aš duodu iš kairės, o į dešinę gaunu“ – sako Janina. Janinos humoras – neužmušamas.

„Bendruomenė, bendrystė – labai reikalinga“, – sakė močiutės. „Nors ir telefonu bendrauji, bet vis smagiau, ne taip vieniša. Šitas pokalbis gerai, praskaidrina būtį“.

Daug šviesos šitie pokalbiai atnešė ir į mano būtį. Toks geras jausmas, kai jauti, jog tai iš tikrųjų prasminga. Žmogui reikia žmogaus ir būti  reikalingam.

Labai labai vilnoniai, tie „Vilnoniai pokalbiai“…“

ONA IR EUGENIJUS