VILNONIAI POKALBIAI. DIENORAŠTIS IV
N A M A I
gegužės 26, 27, 29 d.
Vilnonis draugystės megztinis
…jaukūs, šilti, su juoko pynėm, išminties marginiais, paįvairinti liūdesio ir vienatvės atspalviais „Vilnoniai pokalbiai“ susimezgė į didelę bei prasmingą bendrystę, panašią į šiltą ir jaukų megztinį. Šildantį, kartais kandantį, kutenantį ne tik šonus, bet ir dūšią – vilnonį draugystės megztinį. Šią savaitę jau paskutiniai pasikalbėjimai ir net kažkaip šviesiai graudu. Graudu, nes daug vienatvės, uždarytos tarp kambario sienų, ilgesio bei atskirties. Pasitaikė senučių, kurios ištisus du mėnesius nebuvo peržengusios namų slenksčio. Taip, maistą pristatydavo socialinai darbuotojai ar draugiški kaimynai, bet… tik iki namų slenksčio. Žmogiškojo bendravimo stygių pildė ir būtį skaidrino „Vilnoniais pokalbiais“. Po kiekvienų pašnekesių vis stebėdavausi, kiek daug šviesos, išminties ir optimizmo spinduliuoja iš tų žmonių. Džiaugiuosi šiuo karantino projektu, leidusiu būti naudingai ir suteikusiam prasmės visam izoliacijos laikotarpiui. Gera dalintis ne tik žiniomis, bet ir emocijomis, patirtimis. Gavau labai daug. Man „Vilnoniai pokalbiai“ taip pat padėjo: dažnai pakraudavo visai savaitei, pralinksmindavo. Vėl naujai pamačiau/išgirdau vyriausiąją kartą – kokie jie stiprūs, šviesūs ir išmintingi. Su tokiu užnugariu ir aš jaučiuosi stipresnė, saugesnė… Vis mintimis grįžtu prie kai kurių pokalbių, istorijų, atsivėrimų… Be senolių nebūtų mūsų, todėl drąsiai sakau – senukams mūsų šalyje vietos YRA!
Ona ir Eugenijus
K E L I O N Ė S
gegužės 26, 27, 29 d.
Taigi paskutinioji mūsų ,,Vilnonių Pokalbių“ savaitė. Dar tik pradedame pokalbį, o pašnekovės jau klausia, kada galėsime vėl susiskambinti. Armėnija, Azerbaidžanas, Kaukazo kalnai, Ricos ežeras, Baikalo ežeras… dalinosi savo įspūdžiais mūsų pašnekovės. Viena pasakojo, kad tik keliaudama tarp kalnų sužinojo turinti aukščio baimę. Kita senjora prisiminė, kaip vienoje ekskursijoje jai dainas traukė gruzinas, kurį po to išmokė žaisti kortomis. Vėliau pokalbis pakrypo apie Vilnių, džiaugėmės, kokį gražų turime senamiestį, vingiuotas gatveles ir išskirtines bažnyčias. Dažnai išsirenkame bendrai vieną šalį, apie kurią galime daugiau padiskutuoti. Šį kartą tai buvo Japonija, žavėjomės tos šalies minimalizmo pojūčiu, ikebanos tradicijomis, arbatų gėrimo ceremonijomis, bonsai medelių auginimo menu. Pasiteiravome senjorų, ar kada teko ragauti japonų tradicinio maisto suši? Pasirodo jog ne, bet patikino, kad pasibaigus karantinui bus smalsu išbandyti šį patiekalą. Mūsų senjoros priminė mums seną gerą keliautojų paprotį – prieš kelionę reikia būtinai pasėdėti 2 minutes. Ar taip darote?
gegužės 19, 20, 22 d.
Dar vieni „Vilnonių pokalbių” įspūdžiai. Jūra! Juk visi žinome, kad kartais užmirštame vertinti, tai, ką šalia turime. Turbūt paklausę tų žmonių, kurie gyvena prie jūros, kaip dažnai jie ją aplanko, atsakymas mus nustebintų – turbūt per retai. O mūsų viena pašnekovė susitikimą su jūra atsimena iki šiol, nors tai buvo labai seniai, dar jos mokyklos laikais, kai važiavo su klase į ekskursiją Palangoje! „Stoviu, žiūriu ji tokia beribė”, – prisiminimais dalinasi senjora. Užsisvajojusi prie kranto ir tik po laiko supratusi, kad ta jūra ir banguoja! Šoko atgal jau prisemtais batais ir visiems ėmė šaukti: „Atsargiai! Audra artinasi, neikit prie vandens“. Nes juk kai kažką sužinai naujo, tai norisi pasidalinti ir su kitais.
Kita pašnekovė taip pat dalinosi prisiminimai iš mokyklos. Jeigu dabar sutiktume kurį žmogų vaikščiojantį su klumpėmis gatve, greičiausiai nustebtume, ar ne? O mūsų pašnekovė su jomis vaikščiodavo į mokyklą. Tikra egzotika, kai pagalvoji! Tekdavo pas močiutę į kaimą eiti basomis: ,,Nes su klumpėmis 20 km juk nepaeisi”, – ir juokiasi sau. Ir išties, kiek skirtingų batų porų turime, o vis tiek kartais neišsirenkame su kuo eiti į lauką. Tai gal tada eikime basi? Juk už lango vasara!
Vincas ir Eglė K.
A F E R I S T A I
gegužės 26, 27, 29 d.
Paskutiniai pokalbiai prieš atostogas, bet tikrai nepakartojami. Ir čia su mumis bendravusios damos iš klausytojų tapo AFERISTĖMIS ir mus kaip reikiant pamokė. Mes jauni neišmanėliai sužinojome, kaip apsaugot vištukus nuo varnų ir kaip mylimus augalėlius apgint nuo nelemtų amariukų. Damos mus tikrai praturtino žiniomis ir nustebino pasidalintomis aferistiškomis istorijomis.
O dabar atostogos ir AFERISTAI per vasarą ruoš naujus sukčiavimo planus laukdami aukų rudenį.
Povilas ir Vaidas
O M Ū S Ų L A I K A I S B U V O
gegužės 12, 13, 15 d.
Praėjusios savaitės mūsų pokalbių dalyvės, keturios malonios moterys, gimusios ir augusios skirtinguose Lietuvos kampeliuose. Apie vaikystę jos visos kalbėjo itin šiltai. Labai daug gražių prisiminimų susijusių su gamta. Štai viena moteris pasakojo, kad mieliausia gimtinės vieta jai buvo sodas, tėvelio išpuoselėtas, prižiūrėtas, su skiepytais medeliais… Teko jai ir avis ganyti, tačiau avių gyvenimą stebėti dažnai pabosdavo. Bandydavo išsisukti tėveliams sakydama, kad saulė labai užkepino. Pavykdavo ne visada.
Kita moteris pasakojo apie vaikystę, praleistą sodyboje prie upės, kur rankomis žuvį gaudydavo. Su didele nostalgija prisimena vaikystės žiemų grožį, kai tvoros nuo šalčio braškėdavo, pusnys didžiulės pūpsojo, o saulė ryškiai švietė. Pats ypatingiausias visiems laikams įstrigęs dalykas – ariamos žemės kvapas. Vaiko akimis ir kelionės į turgų buvo didingas dalykas. Arkliu pakinkytu vežimu, kaimo keliukais, kai viskas žydi ir kvepia. Turguje ką pardavę tėveliai paršiukus pirkdavo. Tai ir tie paršiukai tokie mieli, kad net kvepia.
Pasakojo moterys ir apie iškrėstus „zbitkus“. Kaip vos nepaskendo į kubilą įkritus, kur tėvas alų darė, kaip su pusbroliu pirty pasislėpę muilo burbulus pūtė, o tėvai niekaip rasti negalėjo, kaip išėjo pas draugę nakvot niekam nepasakius. Atsimena ir tokių nutikimų, dėl kurių ir dabar gėda. Štai vienai moteriai nesmagu, kad kadaise paleido rutuliuką į sunkiai vaikštantį mokytoją. Kita pasakojo, kad 6 – 7 metų jau buvo siunčiama mažesnių prižiūrėt. Kartą buvo palikta kaimynės namuose ir gyvuliais, ir pečium, ir dar maža mergyte pasirūpint. Kai toji pradėjo verkti, mūsų pašnekovei pasirodė, kad reikia duoti rykščių. Taip ir padarė. Dėl to poelgio ir dabar nemaloniai jaučiasi.
Nepaisant visokių gyvenimo nuotykių ir ne pačių geriausių gyvenimo sąlygų, mūsų pašnekovės sutarė, kad vaikystė yra graži. Mažą visi myli ir rūpinasi. Džiaugėsi ir tuo, kad išsinešė į gyvenimą teisingas vertybes: sąžiningumą, mokėjimą vertinti tą, ką turi, optimizmą.
gegužės 19, 20, 22 d.
Bendravome su Marijampolės globos namų „Giedruma“ gyventojais. Pokalbį užmegzti nebuvo lengva. Kai kurie senjorai sunkiai kalbantys, kiti šiaip nedrąsūs ir liūdni, kad reikia sėdėti su kaukėmis, kurios dar labiau sunkina bendravimą. Vis tik pamažu ledai pajudėjo. Jei ne visada pavykdavo vieniems kitus išgirsti ir suprasti, mielai padėdavo socialinė darbuotoja Laura. Ačiū jai.
Vėl dalinomės Jurgio Kunčino apsakymų ištraukomis apie vaikystės, paauglystės dienas ir vėl klausėmės istorijų apie anuos sunkius karo – pokario laikus, kai mūsų senjorai dar buvo vaikai. Pašnekovas Otas vis prisimindavo, kaip jo šeimai teko išvykti į Vokietiją, kaip grįžus rado jau užimtus namus, kaip kartais maisto gaudavo tik kas trečią dieną… Smagesnių pasakojimų išgirdome apie mokyklą. Apie pamokos metu po suolu paleistą šūvį iš savadarbio šautuvo, išvarymą iš mokyklos ir ilgus pasiaiškinimus. Apie tai, kaip vaikai norėdami į tualetą sakydavo: „Tamsta mokytojau, noriu į būdelę“. Vėliau išvažiavus į miestą ir klausinėjant „kur yra būdelė?“niekas nesuprasdavo ir juokdavosi.
Paklausę apie pasirinktas profesijas ir darbus, sužinojome, jog du mūsų pašnekovai buvę laivų kapitonai. Jie pasakojo, kad tai pareigos reikalaujančios geros sveikatos, kuri beje buvo nuolat tikrinama griežčiau nei kareiviams, ir atsakomybės. Laive visiems sumigus, kapitonui dažnai nepavykdavo sumerkti akių. „O smagiausia plaukiojant dairytis į krantus, ypač ten kur paplūdimiai ir gražios merginos“, – pokštavo įsilinksminę mūsų pašnekovai. Išgirdome ir ne tokių smagių pasakojimų apie sunkius darbus fermoje, prie rąstų rūšiavimo, statybose, traktoristo darbą. Na, o pabaigai, jau įpratome pasidalinti mūsų senjorų išmintimi ir patarimais. Taigi dalinamės ir šįkart: reikia nepasenti per anksti, negerti alkoholio, būti aktyviems, judriems, neužmigti ant laurų, būti sąžiningiems, nelinkėti kitiems blogo ir gražiai rengtis.
gegužės 26, 27, 29 d.
Paskutinė „Vilnonių pokalbių“ savaitė prieš atostogas – šilta ir linksma kaip pagaliau ateinanti vasara. Dar daugiau istorijų, išminties, humoro ir patarimų.
Klausydamiesi savo pašnekovų kaskart vis galėjom pajusti kaip stipriai viskas pasikeitė per vieno žmogaus gyvenimo metus. Beveik visų mūsų senjorų vaikystė ir jaunystė nužymėta artimųjų netektimis tiesiog dėl to, kad nebuvo galima gauti tinkamos medicininės pagalbos. Paklausti apie vaikystės žaidimus senjorai dažniausiai tik nusijuokdavo ir sunkiai bandydavo traukti iš atminties kertelių vieną kitą prisiminimą. Ne taip bėgo jų vaikystė, beveik nebuvo kada žaisti. Reikėjo dirbti, padėti tėvams ūkyje, prižiūrėti mažesnius brolius ir seseris arba kaimynų vaikus. Sunku nesistebėti išgirdus, kad didžiausias skanumynas buvo mažos „barankytės“ ar iš žydų nupirkta silkė. Nebuvo net minties, kad gali kažko norėti ar nenorėti, „kas paduota, tą ir valgai“. Todėl, kai kartais mūsų senjorai pabumba piktindamiesi jaunimu, galima juos suprasti. Gyvenimo sąlygos visam laikui jiems įaugino tokias savybes kaip taupumas, pareigingumas, pagarba vyresniam žmogui, besąlygiškas tėvų klausymas (beje, daugelis į savo tėvus kreipdavosi tik „jūs“). Jau ne kartą minėjome, kad klausydamiesi senjorų labiausiai stebėjomės jų tvirtumu ir optimizmu. Praėjusią savaitę viena pašnekovė vis juokavo apie tai, kad dabar gali vaikščioti tik su „slidėm“ (su lazdomis), ir kad „laiptai kartais pabėga“, bet vistiek užsispyrusi užlipa į penktą aukštą. Ką padarysi, jaunystėj labai norėjo būti graži ir nešiojo tik „platformas“ arba aukštakulnius. Dabar siutas ima tik dėl to, kad kai kurių darbų nebepajėgia padaryti, reikia pagalbos. Visą gyvenimą įpratusi būti savarankiška, kaip pati juokavo, „bitė sukryžminta su asilu – durna ir darbšti“, dabar taip pat stengiasi daryti, ką gali, pasirūpina ir vyresniais kaimynais.
Kita pašnekovė taip pat pajuokaudama pasakojo, kad gyvenime vien klaidas darė. Vis stengėsi pelningus darbus susirasti, kartais net pavojingus. Išėjusi į ekspedicijas tundroje uždirbdavo apie 1000 rublių, tačiau vos nenuskendo. Vėliau vis rinkdavosi atsakingas ir „daug nervų kainuojančias“ pareigas. Dar pasakojo, kad taip elgtis, ko gero, paskatindavo ir vyrai. Jų buvo net trys – ir visi mirė! Moteris sako, kad „ligos suėdė“ dėl per didelio noro turtingiau gyventi – turėti namą kuo didesnį, mašiną kuo geresnę, motociklą ir t.t. – dėl per didelio darbų kiekio ir taupymo. Jei būtų galima pradėti gyvenimą iš naujo, tai dabar „labiausiai sveikatą saugotų – užtektų paprasto darbelio, mažo namuko, reikalingiausių baldelių ir ką ant stalo pasidėt“. Iš savo patirties senjorės patarė, kad visur reikia jausti saiką, „per didelis skūpumas mirtį prišaukia“. Dar sakė, kad reikia daryti išvadas iš savo klaidų, būti atsakingam už save, nereikalauti iš kitų, o kad mažiau apie savo bėdas galvotum, padėti kitiems.
Eglė ir Tomas
V A K A R I R Š I A N D I E N
gegužės 19, 20, 22 d.
Ši savaitė buvo labai keista, nes bėdos neleido pravesti temos dvi dienas ir liko tik viena dienelė. Tačiau pokalbis su Janina ir Zigmantu buvo man labai įdomus kaip jaunam žmogui. Kodėl? Nes apie tremtinius esu tik skaitęs ar žiūrėjas dokumentikas, niekada nesu girdėjas istorijų iš pačių tremtinių. Sunku net suvokti viso to tragediją, tačiau iš šių žmonių sklindanti šiluma, optimizmas man parodė, kad sunkumai mus tik sustiprina. Man šie žmonės yra kaip Lietuva kuri patyrė tiek skausmo, bet stovi aukštai iškėlusi galvą.
gegužės 26, 27, 29 d.
Paskutinė šito sezono savaitė praėjo su keturiomis damomis „Vilnonuose pokalbiuose“. Aldona, Stasė, Ona ir Anelė moterys, trykštančios energija, noru bendrauti, dalintis ir klausyti. Tai pavadinčiau vyšnia ant torto, man kaip žmogui iš kito galo ragelio bandančiam vesti pokalbį, nes jos pačios vedė mintį, po minties ne tik atsakydamos į klausimus, bet pačios jų užduodamos. Buvo malonumas skaityti joms poeziją, nes jos ne tik jos klausėsi, bet ir suprato ją.
Tomas
„…risnoja laikas, mojuodamas mums savo karčiais, įsodindamas į atmintį neužmirštamus…“. Net neabejojame, kad šis ypatingas laikas, kurį suteikė „Vilnoniai pokalbiai“ ne vienam mūsų suteikė gražių emocijų ir darkart sustiprino jausmą, kokią stiprią galią turi nuoširdus ir atviras pokalbis. Net sunku patikėti, kad idėja, gimusi kovo mėnesį, pasiekė savą finišą ir pristatėme paskutiniuosius aktorių dienoraščiui skirtus pamintyjimus. Sakoma, kiekvienas finišas turi naują startą. Taip, iškeliaujame į vasarą, į trumpą atsitraukimą, bet tik kad sukauptume naujas jėgas ateinančiam įvairiabriauniam, stipriais jausmais įelektrintam sezonui. Sugrįšime ne tik su premjeromis, festivaliu, bet ir su gražiu tęsiniu to, kas pradėta ir atsakingai pažadame: „Vilnoniai pokalbiai“ neliks kaip dar vienas įrašas nuveiktų darbų sienoje, jis ir toliau keliaus į žmones, išsiilgusius nuoširdaus, atviro pokalbio.