Tarptautinio teatrų festivalio „BABEL“ pagrindinio prizo laureatas – Alytaus miesto teatro spektaklis „(Ne)Vaikų žaidimai“
Pasiruošimas Alytaus miesto gimtadienio šventei „Vainikas soscinei“, kurią šiemet organizavo Alytaus miesto teatras, vėlyvoji ir paskutinioji 29-ojo teatro sezono premjera „KI(T)OKIA“ (rež. A. Kavaliauskaitė) vis neleido pasidžiaugti kitu gražiu Alytaus miesto teatro įvykiu- prieš pat miesto dienas teatras dalyvavo tarptautiniame teatrų festivalyje BABEL Tirgovištėje (Rumunija), kuriame tarp 26 užsienio šalių teatrų Alytaus miesto teatro spektaklis „(Ne)vaikų žaidimai“(rež. A. Vidžiūnas) buvo pripažintas geriausiu festivalio spektakliu
Įspūdžiais dalinasi Alytaus teatralės Eglė Juškaitė, Inesa Pilvelytė, Andra Kavaliauskaitė.
Rumunija: rožės, čigonai, vampyrai ir visa matančios senukų akys
Eglė: Pirmas dalykas, kuris krito į akis atvažiavus į Rumuniją, – rožės. Jos auga net prie degalinių, apleistose pievose, ir aišku, beveik prie visų namų. Pagalvojau, kad vietiniai gyventojai, ko gero vieni kitiems per šventes tikrai nedovanoja rožių.
Inesa: Daugelis čia vyksta, turėdami išankstines nuostatas: labiausiai atsilikusi ES šalis, Drakulos, vampyrų ir čigonų žemė. Iš paskos lydi patarimai saugotis, kad neapvogtų.. Vykau čia jau trečią kartą ir su malonumu padedu laužyti stereotipus apie šį kraštą: vampyrų ir Drakulos nesutikome, jo legenda smarkiai komercializuota. Patys rumunai pataria geriau lankyti ne Brano mieste esančią pilį, šiek tiek susijusią su Valakijos princu Vladu Drakula, o kitas – na pavyzdžiui, kad ir vieną gražiausių visoje Europoje Peleš pilį, kuri įsikūrusi išties nuostabioje nuošalioje miškų apsuptyje esančioje kalno viršūnėje. Toks tikras iš vaikystės atkeliavęs pasakų vaizdelis. Jeigu ir gyveno kada Pelenė su savuoju princu, tai tik tokioje pilyje…
Eglė : Dar vienas dalykas, kuris labai krinta į akis – šunys gatvėse: dideli, patriušę, slankiojantys… Iš pradžių buvo labai gaila, bet po kelių dienų pradėjau galvoti, kad jie tiesiog gyvena savo gyvenimą, pvz.: ateina į baro vakarėlį, gauna čia dėmesio ir maisto, kiti smarkiai aploja pro kapines namo keliaujančius vakarotojus… Prie Pelešo pilies, kurią būtinai norėjome aplankyti dėl jos pasakiško (neperdedu) grožio, taip pat slampinėja nemažai vietinių šunelių, bandančių atkreipti turistų dėmesį… Ir taip visur.
Inesa : O dėl čigonų (romų) turiu nuvilti,- jų čia mažiau nei, tarkim, Ispanijoje, Turkijoje, jau nekalbant apie JAV ar Kanadą. Tiesa, keliaujant link Peleš pilies pravažiuoji vieną unikalų kaimelį, kuriame, pasirodo, ir buvo filmuota garsioji komedija apie „kazachą“ Boratą. Tai čigonų kaimas, o jame galioja savos gyvenimo būdo taisyklės ir savas supratimas apie ekologiją, tvarką, architektūrą. Bet šitai nestebina, kai nutariu pasidomėti, iš kur Europoje atsirado čigonai. Naujausi genetiniai tyrimai patvirtino, kad čigonai kilę iš Indostano pusiasalio , kurį VIII a. – X a. paliko keliais etapais. Čigonai paprastai save vadina romais. Šis žodis kildinamas iš Doma, indiškai Domba . Tokiu terminu vadinama Indijoje atskira etninė ir visuomeninė grupė, esanti žemiausiuose visuomenės sluoksniuose. Domų gyvenimo būdas panašus į čigonų, pragyvenimui jie užsidirba muzikuodami. Tad jei lankeisi Indijoje, tokie „boratiški“ kaimeliai – pilni žmonių atviros buities – tik tolimas anų kvapų, vaizdų ir garsų atspindys.. Tiesa, yra ir kitokių romų: čigonų baronų namai panašūs į Disneilendo pilaites. Tik pastarosios tikriausiai nusileistų dydžiu- nežinau, kokio dydžio čigonų šeimos, bet tuose saldžiuose rausvuose auksiniais-sidabriniais bokšteliais pagražintuose rūmuose galėtų apsigyventi visas taboras.
Eglė: Bevažiuodami iš Bukarešto į Tirgovištę pralėkėm nemažai miestelių, kaimelių. Ir tam kely neįmanoma buvo nepastebėti dar vienos Rumunijos ypatybės. Beveik prie kiekvieno namo tvoros, gatvės pusėje, stovi suoliukai, o ant daugelio iš tų suoliukų sėdi tų namų gyventojai. Jie tiesiog sėdi ir žiūri į gatvę! Kaip vėliau pasakojo mūsų kuratorė Ana, Rumunijoje yra juokaujama, jog jiems nereikia stebėjimo kamerų, viską mato budrios senukų akys.
BABEL : festivalis, kuris stato meno, ryšių ir savivertės (miesto bei žmonių) bokštą
Eglė: O dabar apie Babelio festivalį, kuriame dalyvauja labai skirtingų šalių teatrai. Būtent tai ir buvo įdomiausia – pamatyti kaip dirba teatro žmonės iš kitų šalių. Gaila, kad neužteko laiko pažiūrėti daugiau spektaklių. Bendras įspūdis vis tiek susidarė ir dar labiau sustiprėjo supratimas, kad meno, o ir teatro, kalba yra universali. Nesvarbu kokia kalba žiūri spektaklį, emociškai visada jauti, kas yra paveiku, o kas ne. Be galo smagu, kad mūsų spektaklis „Ne vaikų žaidimai“ įveikė visus kalbos barjerus. Mus pajautė ir suprato. Iškart po spektaklio ir vėliau sulaukėme tiek gerų žodžių, kad po kūną lakstė šiurpai. Džiaugėmės vieni kitais, džiaugėmės, kad esame maži, bet galim būt labai stiprūs.
Inesa: Pernai dalyvavau BABEL festivalyje kaip „programerė“, t.y. stebėjau spektaklius, mezgiau kontaktus, kviečiau atsirinktus dalyvius į mūsų teatro festivalį COM*MEDIA. Jau praeitais metais visiškai susižavėjau BABEL festivaliu (šiemet jis buvo 8-asis, antrajame Lietuvą atstovavo O. Koršunovo “Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džiuljetos istorija”), godžiai analizavau jį ir mokiausi. Kaip teigia patys organizatoriai, teatrų festivalis BABEL gimė iš didelio noro sugrąžinti šlovę Tirgovištė, miestui, kuris ilgus metus buvo Rumunijos istorinė sostinė, rezidencija, politinis, ekonominis ir kultūrinis orientyras. Ir nors Tirgovištė savo gyventojų skaičiumi labai artimas Alytui, festivalis jį gerokai pakylėja, atgaivina- antrajame pagal dydį scenos menų festivalyje Rumunijoje kasmet dalyvauja teatrai iš 20-30 šalių, gatvės žaižaruoja nuo festivalio atidarymo eisenos, atgyja viešbučiai, iki paryčių šurmuliuoja kavinės, kuriose įspūdžiais, kontaktais ir būsimais planais dalijasi teatralai. Kartais ir jausmais… Biblijos mitas apie Babelio bokštą reiškia žmogišką troškimą žinoti, norą pasiekti tobulybę. Meninis ir teatrinis Babelis yra tam tikras būdas prisiliesti prie dangaus, – ne per metalo konstrukcijas, sudarančias šiandienos aplinką, bet siekiant kažko tvirtesnio – meninių verčių, inspiracijų, dvasinės bendrystės.
Andra: Esu įsitikinusi, kad kiekvienas parsivežėme labai skirtingus pojūčius, bet juose tikrai yra ir tų, kurie labai panašūs. Neįmanoma nejausti pasididžiavimo trupe ir tuo keliu, kuriame ji yra. Man ilgą laiką buvo nesuvokiama, kodėl toks stiprus spektaklis, kaip ,,(Ne) vaikų žaidimai” Lietuvoje vis nesulaukia tokio žiūrovo, kritikų dėmesio, kokio jis išties vertas. Man tai buvo (ir yra) didžiulis kryžiažodis, kurio niekaip neišsprendžiu. Ir tas palaikymas, kurio sulaukėme Rumunijoje tik darkart patvirtino, kad būdami mažame mieste galime būti dideli, stiprūs, verti pasitikėjimo ir tikėjimo. Ypatingas jausmas, kai esi scenoje ir jauti, kaip visi (taip, tai tikrai tas žodis) aktoriai yra kaip vienis. Tai itin retas ir be galo brangus jausmas. Tai ypatingas potyris, kuris, tikiuosi, tik dar labiau mus suartins ir paruoš dar stipresniems iššūkiams, pastatymams. Žinant, kas laukia būsimame sezone, tai tik dar stipriau patvirtina. Norėtųsi tik palinkėti trupei kuo daugiau gastrolių, kurios atneša patirtis, ypatingas pažintis, miestų bei šalių bičiulystes. Kuo daugiau bendradarbiavimo su kitų šalių teatrais, nes tai atveria gelmes ir leidžia iš esmės prisiliesti prie teatro, kuris turi įvairiausias briaunas, ne tik tas, kurias turime Lietuvoje. Ir dar: kiekvienas mūsų žengtas žingsnis nėra tik apie pavienius asmenis, kūrėjus, nėra tik apie mūsų trupę, tai yra ir apie miestą, apie Lietuvą. Lig šiol ateina atgarsiai: from Alytus. Ir tai, manau, nemažai pasako. Na, o jeigu reiktų kalbėti apie jausmą, tai pagrindinis: didžiuojuosi. Didžiuojuosi trupe, didžiuojuosi režisieriumi ir jo kuriamais pasauliais, didžiuojuosi dramaturgu, didžiuojuosi kompozitoriumi, didžiuojuosi mūsų miestu, kurio vardas šiais metais nuskambėjo su pasididžiavimo skoniu nekart. Rašau ir kūnu vaikšto šiurpuliai. Jie tik patvirtinimas, koks brangus tai jausmas. Ir esu šventai įsitikinusi, tai tik mažytė viso ko pradžia. Kaip kažkada spektaklyje ,,Pačių pačiausia dovana” nuskambėjo: atmink, esi didesnis už didelį! Mes tokie ir esam. Ir čia ne patosas, ne tuščias ditirambas. Tai lyg mažas paglostymas, kurio kartais mums visiems labai reikia.
Inesa: Parengiamieji Alytaus gimtadienio šventės darbai neleido būti BABELyje iki pat pabaigos, pamatyti visų dalyvių spektaklius, kurie antrojoje festivalio pusėje, sako, buvo itin stiprūs. Grįžusi vėlų sekmadienio vakarą darbavausi, planuodama kitos – labai svarbios teatrui – savaitės veiklas. Kompiuteryje sužybsėjo BABEL festivalio komiteto nario, Europos Kultūros Forumo apžvalgininko, teatrologo ir muzikologo Iš Vokietijos Dieter Topp pranešimas: „Geriausio BABEL festivalio spektaklio vardas atitenka Lietuvai, Alytaus miesto teatrui‘… Nemoku ir net nebandysiu aprašyti, kokie jausmai tuomet užplūdo, sutekėjo, susimaišė, pakilo iki dangaus ir vėl parskrido. Užmigti negalėjau keletą valandų. Dar ir dar kartą skaičiau Dieter žinutę, vėliau atkeliavusius kitų kolegų ir festivalio dalyvių sveikinimus. O dar po kelių dienų su nesvietišku pasididžiavimu skaičiau kitą Dieter straipsnį, kurio ištrauka mielai dalinuosi: “ [..]Spektaklis “(Ne) vaikų žaidimai”- meistriška nuo namų ūkio daugiabučiame name iki visuotinės dimensijos pakylėjanti, negailestingai atvira ir tabu laužanti „šiuolaikinės šeimos“ realybės kalba, papildyta stebuklingai realistiškais, karikatūriškai groteskiniais vaizdais. Paralelės su Mariaus von Mayenburgo žaidimu „Ugnies veidas“ pateikiamos atskirose scenose. Panašiai kaip ir Robertas Vilsonas, režisierius Albertas Vidžiūnas bei dailininkas Artūras Šimonis individualumą perteikia simboliais, apibendrindami juos baltais ir neutraliais personažų veidais. […] Pjesės autorius Herkus Kunčius, puikiausiai atpažįstamas tarptautinėje atmosferoje, tėškia savo pareiškimą nešvankia, tabu laužančia kalba, kurią sumaniai palaiko režisierius (ir labai geri aktoriai!) Stilistiškai paprasta, bet vizualiai apsvaiginanti scenografija ir videoprojekcijos (Arturas Šimonis, Agnė Marcinkevičiūtė).[…] Herkus Kunčius ištrėmė Paravidino ir Mayenburgo pasaulį į praeitį ir pristatė savo labai modernų socialinį horizontą skaitmeniniame amžiuje.[…] Bravo aktoriams, milžiniškas ačiū Alytaus teatrui.“