Stovykla „Šviesulis“ – savaitė, kupina pojūčių, bendrystės ir kūrybos

Tęsiant tarptautinį projektą „Ryšiai be sienų – tyrinėjant pojūčius, kultūras ir istorijas“, Alytaus miesto teatras drauge su partneriais iš Balstogės Aleksandro Vegierkos dramos teatro (Lenkija) birželio viduryje Dvarčėnuose (Alytaus raj.) surengė penkių dienų stovyklą „Šviesulis“, skirtą šeimoms, auginančioms vaikus su negalia arba kūdikius iki 3 metų. Stovykla subūrė skirtingo amžiaus ir poreikių vaikus, jų šeimas, psichologus, gydytojus dietologus, terapijų specialistus bei teatro profesionalus į bendrą kultūrinių ir socialinių patyrimų erdvę. Kūrybinių veiklų, paskaitų ir  įvairių terapijų metu jos dalyviai buvo kviečiami pažinti naujus pojūčius, ugdyti emocinį raštingumą ir stiprinti tarpusavio ryšius.

Programa ir vaikams, ir tėvams

Stovyklos dalyviai galėjo dalyvauti įvairiose paskaitose, praktiniuose užsiėmimuose ir dirbtuvėse:

• Aistė Sarokienė skaitė pranešimą „Streso reguliavimas taikant sensorinės integracijos metodus“ bei vedė dirbtuves „Pojūčių žaidimai“;
• Kristina Jasmontienė kvietė į miško terapijos dirbtuves – ramybės ir savęs pažinimo sesiją gamtos apsuptyje;
• Jolita Čečėtienė pristatė pozityvios tėvystės ir bendravimo principus paskaitoje su praktine dalimi;
• Eglė Kauneckienė pasidalijo žiniomis apie žmogaus tipologiją pagal ajurvedą;
• Vaikai dalyvavo šešiose edukacinėse programose „Pasakojimas ir žaidimas“, kuriose kūrė garsus, dekoracijas ir kostiumus.

Stovyklos dalyvių potyrius praturtino du spektakliai, taip pat sukurti įgyvendinant šį projektą:

Lenkijos Balstogės Aleksandro Vegierkos dramos teatras (Lenkija) pristatė spektaklį vaikams „Kas pirmas miške?“, o Alytaus miesto teatras – spektaklį „Didelis mažas“ (rež. Birutė Banevičiūtė).

Baimę pakeitė bendrystė

Alytaus miesto teatro direktorė Inesa Pilvelytė teigė, kad organizuoti šią stovyklą buvo iššūkis jau vien dėl to, kad tokio pobūdžio veiklų iki šiol teatras niekada neįgyvendino.

„Kiekviena šeima, kiekvienas vaikas labai skirtingi, unikalūs tiek savo ligos istorija, tiek amžiumi, tiek noru ar galimybe komunikuoti. Dabar suprantu, kad didžiausią nerimą kėlė nežinia: ar pavyks užmegzti ryšį su mažyliais, ar pavyks sudominti juos ir tėvelius veiklomis, ar tų veiklų nebus per daug, ar jos neišvargins, ar pavyks mums visiems susidraugauti ir t. t.

Pastebėjau, kad vaikai su negalia yra be galo nuoširdūs ir atviri bendravimui – tereikia sukurti aplinką, kurioje jie jaustųsi saugūs ir priimti. Jie noriai įsitraukė į veiklas (gal kartais net pernelyg aktyviai), bendravo tiek tarpusavyje, tiek su lektoriais ir edukatoriais. Stovykla tapo vieta, kur niekas nebuvo „kitoks“ – visi buvome bendruomenė. Prisipažinsiu, tokios patirtys keičia ne tik stovyklos dalyvius, bet ir mus – organizatorius. Suvoki, kiek daug gali duoti buvimas kartu.“

Mokymasis, kūryba ir mažos pergalės

Alytaus miesto teatro kultūros projektų vadybininkė ir šio projekto vadovė Karolina Vaičiulė teigia, kad tarptautinei stovyklai ruoštasi nuosekliai ir tikslingai. „Dar iki stovyklos pradžios vyko mokymai tiek Alytuje, tiek pas partnerius Balstogėje, kurių metu gilinomės į neuroįvairovės temą – kaip ją atpažinti, suprasti ir dirbti su  netipišką neurologiją turinčiais asmenimis.

Mano manymu, vienas iš išskirtinių šio projekto bruožų yra tas, kad tai buvo pusiau teatro, pusiau pojūčių stovykla, kurioje veiklos buvo skirtos ne tik vaikams, bet ir jų tėvams. Labiausiai įsiminė kasdien matomi maži, bet reikšmingi pokyčiai – tiek vaikų bendravime tarpusavyje, tiek jų įsitraukime į veiklas, tiek palaipsniui besikeičiančioje tėvų emocinėje būsenoje.“

Tėvams pabėgimas nuo kasdieninių rūpesčių

Stovykloje dalyvavusios mamos kalbėjo, kad tai buvo pirmoji stovykla, kurioje jos turėjo programą ir sau – be vaikų. Dalyvavimas pozityvios tėvystės seminare, miško terapijoje, ajurvedinės žmogaus tipologijos pažinime suteikė ne tik žinių, bet ir inspiracijų aukštesnei savivertei, bendruomeniškumo, atsipalaidavimo, pozityvumo jausminių patirčių.

„Tėvai stovyklą priėmė kaip vertingą dovaną – ne viena mama sakė, jog jaučiasi lyg būtų laimėjusi loterijoje,“ – kalbėjo K. Vaičiulė.

Auganti vaikų bendrystė

Kiekviena diena stovykloje vaikams tapo lyg nauju atradimu – jie augo, drąsėjo, vis geriau pažino vienas kitą. Vaikams su įvairiais poreikiais specialiai pritaikytos veiklos įnešė daug smagių patirčių, kuriose netrūko smalsumo, juoko ir gražių draugysčių.

„Vaikams, ypač turintiems negalią ar jautresnį emocinį pasaulį, stovykla padėjo išreikšti tai, ką sunku pasakyti žodžiais, – atpažinti jausmus, įsijausti. Kūrybinės veiklos leido vaikams pasijusti svarbiais, matomais. Nebuvo svarbu, kas kiek moka ar geba – svarbiausia buvo procesas, džiaugsmas ir buvimas kartu“, – teigė I. Pilvelytė.

Apie projektą

Stovykla „Šviesulis“ yra bendro Lietuvos ir Lenkijos kultūrinio bei edukacinio tarptautinio bendradarbiavimo projekto „Ryšiai be sienų – tyrinėjant pojūčius, kultūras ir istorijas“ (projekto kodas LTPL00237), įgyvendinamo pagal Interreg VI-A Lietuva–Lenkija 2021–2027 programą dalis.

Projekto tikslas – stiprinti tarpkultūrinį ryšį, skatinti sensorinį ir kultūrinį ugdymą, o taip pat kurti tvaresnę, įtraukią edukacinę aplinką vaikams bei jų šeimoms abiejose kaimyninėse šalyse. Be to, projekto tarpvalstybinis bendradarbiavimas suteikia unikalią galimybę stiprinti ryšius ir dialogą tarp Alytaus ir Balstogės bendruomenių, prisidedant prie darnesnės ir labiau susietos visuomenės.