„Kai susitinku žmogų, kurį man teks vaidinti, sakau – žiūrėk, aš vaidinsiu tave, gerai tai, ar blogai, aš – tai tu, ir tau teks tai ilgai girdėti, aš – tai tu, aš – tai tu, susitaikyk su tuo, ir dar, būdamas tavimi, aš sakysiu dalykus, kurių tu niekada nesakei, aš pateksiu į vietas, kuriose tu niekada nesi buvęs, aš darysiu dalykus, kurių tu niekada nedarei, tai išsiaiškinę, norėčiau būti kiek įmanoma labiau autentiškas.“

(Tomas Hanksas)

„Ar teatras gali perteikti kitų žmonių gyvenimą“ – į šį klausimą mėgina atsakyti spektaklis, kaip dramaturgijos pagrindą pasirinkęs kitus – tuos žmones, kurie neturi įpročio ar galimybių lankytis teatre. Penkių žmonių, kurie dėl įvairių priežasčių gyvena nakvynės ar pusiaukelės namuose, gyvenimus mėgina įkūnyti penki aktoriai naudodamiesi TIK V. Šekspyro pjesių tekstais.

„Hamletas“, „Karalius Lyras“, „Otelas“, „Audra“ ir „Venecijos pirklys“ siekia tapti realių žmonių „audromis“ ir klausimais „būti ar nebūti“. Šiame žaidime susipina dvigubas azartas – tarp realybės ir teatrališkumo, tarp aktorių ir jų vaidmenų. Kuris aktorius geriau perteiks kito žmogaus gyvenimą kaip savo?