Ką iš tiesų reiškia legenda apie Pilėnus šiandien, kai visai šalia vyksta karas, o visuomenėje tvyro nerimas dėl rytojaus?

Režisierius ir dramaturgas Aleksandras Špilevojus šiuo metu Alytaus teatre kuria spektaklį „PILĖNAI“ ir kviečia pažvelgti į žinomą istorinį pasakojimą ne per romantizuotą legendos prizmę, bet  mūsų laikmečio aktualijų interpretacijoje.

Apie spektaklio kūrimą, šiuolaikinio žmogaus patirtis bei Pilėnų reikšmę šiandienos kontekste – pokalbis su režisieriumi Aleksandru Špilevojumi.

Kaip gimė idėja statyti „Pilėnus“? Kodėl ši tema aktuali šiandien?

„Maždaug prieš trejetą metų pasakiau sau, kad nuo šiol kursiu spektaklius tik apie tai, kas mane kūrybos metu jaudina labiausiai. Taigi šiuo metu mane jaudina siaubingas karas. Kalbant tiksliau – gyvenimas visuomenėje, nujaučiančioje galimą didelį karą, nuolat nerimastingai stebinčioje, ar iš už horizonto dar nepasirodo mūsų kaimynystėje siaučiantis siaubingas priešas. Kaip ji veikia sunkiausiomis akimirkomis, kai, rodos, viso pasaulio esi paliktas likimo valiai? Kai šiandien skaitau Pilėnų istoriją, matau joje ne praeities, bet šiandienos žmones.

Pabandykite įsivaizduoti, su kokiu nerimu jie gyveno, stebėdami, kaip galingas priešas užima ir sudegina kaimynines pilis. Kokią baimę patyrė, kai sužinojo, kad priešų kariuomenė išsiruošė pulti juos. Pilyje slėpėsi keli tūkstančiai žmonių, dauguma kurių nebuvo kariai. Ką jie patyrė, išvydę galingą būrį iki tol niekada nematytų apsišarvavusių riterių? Arba degančias savo pilies sienas? Verkiančius savo išsigandusius vaikus, kurių, kaip ir visų kitų, laukė žiauri, skausminga mirtis? Kaip elgėsi žmonės, suvokę, kad jų šalies vadovybė nėra pajėgi jų apginti ir net neketina to daryti? Šiandien matau daug žmonių (aš ir pats vienas jų), patiriančių vidinį nerimą dėl galimo karo mūsų žemėje, dėl to, kad šiuo pavojingu metu į valdžią atėję žmonės labiau rūpinasi savo postais ir politiniu komfortu, o ne valstybės interesais, kiek daug žmonių, įsitempusių dėl to, kad virš mūsų namų stogų netrukdomai skraido kariniai dronai.“

„Pilėnų“ legenda dažnai pristatoma kaip herojiška, romantizuota. Ar jūsų spektaklis siekia parodyti kitokį, tikresnį – šios istorijos veidą?

„Matote, herojiška „Pilėnų“ legenda gimė ir ėmė įsitvirtinti XVI–XVII a., t. y. keliais šimtmečiais vėliau, nei vyko tragiški to mūšio įvykiai (1336 m.). Ta legenda iš tikrųjų išėjo graži, tačiau ji mums daugiau atskleidžia ne tikruosius istorinius XIV a. Pilėnų įvykius, bet tai, kaip juos suvokė XVII a. žmonės. Tuose tekstuose daug istorinių įvykių interpretacijos, atsiranda netgi sukurtų arba iš kitų istorijų perimtų faktų, istorijos elementų ir įvykių. Todėl tai leidžia mums pažinti tai, kas jiems atrodė svarbu ir reikšminga, kai jie žvelgė į „Pilėnus“. Bet aš labiau norėjau pasižiūrėti ne į jų laikmetį atskleidžiančias legendas, bet patyrinėti pačią Pilėnų istoriją, tikintis, kad tai leis mums joje pažvelgti į savo laiką.“

Kokius aktualius klausimus norite iškelti šiame spektaklyje šiuolaikiniam žiūrovui?

„Mes, šio spektaklio kūrėjai, visus klausimus pirmiausia keliame patys sau. Bet manome, jog nesame pernelyg unikalūs, todėl tikimės, kad tie patys klausimai, kurie yra įdomūs mums, gali tapti svarbūs ir žiūrovams. Kalbant atvirai, aš nesu visiškai tikras, kokie klausimai šiuolaikiniam žiūrovui yra aktualūs. Aš net nežinau, kas yra šiuolaikinis žiūrovas? Man visi žmonės atrodo visiškai skirtingi. Bet daugelį mūsų gali jungti bendra patirtis, kultūra, pasaulėjauta, idėjos, klausimai. Taigi tikiu, kad šis klausimas gali būti įdomus ir reikšmingas ne tik mums, bet ir su mumis viename laike gyvenantiems žiūrovams: kokį pasaulį mes ketiname perleisti savo vaikams? Ir kokį pasaulio matymą? Ar tai bus tikrai geriausia, ką mes su jumis sugebėjome?“

Ką jums asmeniškai reiškia Pilėnų simbolis?

„Kažkieno mirusią sesę, kažkieno nebegrįžusį sūnų. Pilėnai man – didelė nekaltų žmonių patirta tragedija. Pilėnai – tai kelių tūkstančių likimo valiai paliktų žmonių minia, žvelgianti į savo sunkią, neišvengiamą, netrukus ateisiančią mirtį.“

Spektaklyje žadate elektroninės muzikos, šviesų dizaino ir videomeno sintezę. Kaip šie elementai padės perteikti spektaklio emociją?

„Pirmiausia šios šiuolaikinės medijos formos nuolat primins spektaklio žiūrovams apie tai, kad „Pilėnai“ yra ne muziejinis artefaktas, o itin reali istorija, kuri lengvai įsivaizduojama ir šiandien. Tuo pačiu tikiuosi, kad elektroninė muzika ir kiti jūsų paminėti spektaklio elementai leis žiūrovams pajusti išsekusį, bet niekaip nesustojantį mūsų laiką, tempą, ritmą. Ir vis iškyla prisiminimuose 2016 m. teroro išpuolis klube „Pulse“, kai buvo nužudyta labai daug žmonių. Ta gyvenimu kadaise alsavusio, bet netikėtai siaubinga masine kapaviete virtusio klubo atmosfera labai tiko mūsų pasakojimui.“

Kokią žinutę norėtumėte perduoti žiūrovui?

„Tikiuosi – nedaug. Džiaugsiuosi, jei žmonės išeis po spektaklio su mintimi, kad atėjo ne veltui. Man jų laikas labai brangus. O jeigu jie dar išsineš jiems svarbių minčių ar pojūčių, būsiu labai laimingas. Stengiuosi dėl to. Tikiuosi, kad taip ir bus.“

Kaip vyksta pasiruošimas spektakliui? Ar viskas pagal planą?

„Man labai patinka planuoti kuriant teatre, bet taip pat patinka pasitikėti intuicija ir pačia kūryba, kuri kartais priverčia tave keisti savo išankstinius planus. Mes jau beveik finišo tiesiojoje. Režisuojant tai itin įdomus metas, kai imi jungti visus spektaklio komponentus – mintį, žodį, judesį, muziką, šviesą, videomeną, kostiumus, scenovaizdį ir t. t.

Kartais planus koreguoja ir pats gyvenimas – šią savaitę sužinojau, kad vienas spektaklio aktorių patyrė traumą ir negalės dalyvauti premjeroje. Tai liūdna naujiena, kuri taip pat pakeis kai kuriuos mūsų proceso planus, tačiau turime ir planą B, ir C, tad į premjerą išeisime pasirengę, o brangiam komandos nariui siunčiame linkėjimus ir tikimės, kad jis kuo greičiau pasveiktų ir prisijungtų prie mūsų.“

Kaip sekasi dirbti su Alytaus teatro aktoriais?

„Pirmiausia mane sužavėjo jų didelis noras kurti, ieškoti, analizuoti, gilintis, bandyti, žaisti, eksperimentuoti. Tai įkvepia. Bedirbant kartu, buvau nustebintas ir tuo, kiek daug funkcijų teatre jie atlieka. Retai kur besutiksi aktorius, kurie ne tik vaidina, bet ir garsina spektaklius, organizuoja repeticijas, gamina scenografiją, valdo scenos „mašineriją“, daro daug kitų svarbiausių darbų teatre. Nors norėčiau palinkėti jiems vieną dieną gauti galimybę atsiduoti tik vaidmens kūrimui, tačiau jų gebėjimas daryti daugiau ir laikyti dėmesyje visą teatrą yra įspūdingas ir vertas susižavėjimo.“

Spalio 5 d. 18 val. Alytaus teatre – PREMJERA „PILĖNAI“.
Bilietai: teatro kasoje ir www.alytausteatras.lt
Spektaklį finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Alytaus teatro informacija