„Kartais man atrodo, kad tave, Tūla, aš pats susigalvojau– iš tikrųjų, tavęs nė nebuvo. Susikūriau iš oro, vandens, dumblių, žiežirbos ir negarsaus grumėjimo už Vilniaus kalvų. Arba: esu tau dėkingas, kad tik vieną savaitę mudu gyvenom kartu, kad toji savaitė atstojo – man, žinoma, tik man!– ilgus metus. Juk dar tada, jai vos pasibaigus, aš su siaubu suvokiau, kad tavęs, Tūla, man stigs ilgai, gal net visą likusį gyvenimą, netgi anapus gyvenimo, kur šiandien taip smalsiai ir godžiai vis dažniau krypsta mūsų, laikinųjų, akys.“

Spektaklis „Tūla arba esame okupuota šalis“ sukurtas interpretuojant Jurgio Kunčino romaną „Tūla“ (1993 m.), kuriame negailestingai apnuoginta sovietinio inteligento nuopuolio istorija, sovietmečio realijų vaizdai. Tačiau pirmiausia, tai yra fatališkos meilės istorija, trumpai nušvietusi chaotišką autoriaus būtį, neišgelbėjusi, bet suteikusi prasmę. Autoriaus prisiminimuose atgijusi mirusi mylimoji Tūla, jo alter ego, padeda (iš)gyventi, (iš)būti. Metai praeina, o meilė lieka. Tai „tik beribis sielos alkis, ilgesio agoniją pavertęs į daiktus, paukščius, žvėris, žiedus ir mylimosios viziją.“ (Rimvydas Šilbajoris)

Strateginis teatro rėmėjas: