Atleisk, režisieriau, aš taip esu išsekęs…
Mane nuvargino kasdien vis rolės naujos.
Tu pažiūrėki: kokios mano tuščios ir negyvos akys,
Ir jau širdies seniai nebepasiekia kraujas.

V. Mačernis

Sausio mėnesį šie V. Mačernio žodžiai, skambėjo Tomo Pukio lūpomis. Aktoriaus lūpomis ir siela skambėjo ne tik iškilių autorių kūriniai, bet ir jo paties kūryba, nustebinusi ir salėje sukėlusi garsų juoką. Vakare Tomą buvo galima pažinti visokį: besijaudinantį, kuklų, šiek tiek vėjavaikišką, be galo atsidavusį, nuliūdusį ir droviai džiaugsmingą. Jam nereikia garsių aplodismentų, kurie nuaidėtų per visą miesto aikštę, jam reikia žiūrovo, kuris kartu kurtų naują aikštę ir kartu po ja išeitų, kad ir tyliai, bet neskubiai, pasivaikščioti. Kuo ypatingi šie autoriniai vakarai, turbūt paklaustų dažnas. O atsakymas labai paprastas: juose galime susitikti be vaidmenų, atviri sau ir atėjusiems. Nesislapstantys. Kalbantys taip ir tą, kas to vakaro vedliui itin svarbu. Gali būti, kad kažkuriam iš mūsų suskaus tas nuolatinis bėgimas ir aktorius ar kompozitorius, ar šviesų dailininkas pakvies visus valandą tiesiog paklausyti jūros ošimo. Tikėtina, tai kažkam būtų vienas ypatingiausių vakarų…

Regis, nespėjo praeiti mėnuo, o Alytaus miesto teatro trupės aktoriai žiūrovus kviečia į naują atvirą pažintį/susitikimą/pasimatymą. Šįkart būsimo vakaro gerasis kaltininkas, karalius, kardinolas – Vaidas Praspaliauskas. Vien išgirdus šio aktoriaus vardą ir pavardę, lūpų kampučiai iškart nevalingai kiltsteli į viršų ir tikrai nereikia dar vienos pastraipos, atsakančios į klausimą: kodėl. Net neabejojame, laukia itin šoklus vakaras. Lig šiol niekas, tikėtina, net pats aktorius, nežino, kas jame bus… O žinant, kad šio aktoriaus „arkliukas” – humoras ir improvizacija, visa, ką berašytume, ko gero, virstų pastelinėmis spalvomis, vos tik Vaidui įžengus į sceną ir drąsiai su šypsena tarus: nu sveiki gyvi, kap jaučiaties?

Na ką, šoklusis minties (ir ne tik) šuolio kardinole, scena – Tavo.

” … o šiaip visa, ką Jums pasakiau – melas. Aktorius nepasako nei vienos tiesos. Mes priversti nuolat meluoti. Net ir tai, ką dabar pasakiau – melas. Tai tik kažkieno išrašytas žodis, kurį išmokau ir juo pats patikėjau.”