Samuelio Becketto pjesė „Komedija“ priklauso pasaulinės literatūros aukso fondui. Autorius sukūrė autentišką Dantės „Dieviškosios komedijos“ interpretaciją, modernistinę jos inversiją. Komedijos samprata joje atsiskleidžia per tai, kad viskas kartojasi: tiek dieviškosios, tiek žmogiškosios pasijos yra pasmerktos. Becketto traktuotėje jos yra visiškai absurdiškos. Galbūt tokiu būdu jis replikuoja ir Nietzsche’s amžinojo pasikartojimo idėjai. Pjesėje toks pasikartojimas tėra bergždžios meilės pastangos, vien susvetimėjimo dauginimas. Savo vizijose ir remarkose autorius vietoj žmonių pastato tris besišnekančias urnas. Teatras MI neseka tokia ekstremalia eksplikacija: personažams grąžinamas jų kūnas ir kraujas. Tokiu būdu bandoma suvokti, kokia žmonių būklė yra po absurdo? Kitaip tariant, kokia yra postmoderni „conditio humana“? Tai yra filosofinis klausimas, vadinasi ir spektaklis – filosofinis. Tik filosofija čia ne racionali, o erotinė, meilės filosofija.