Mano genties nebėra. Yra tušti trobesiai. Užkaltos durys ir langai. Ir nors seniai tuščia, aš vis vien grįžtu ten. Mintimis. Grįžtu susitikti.

Laimingas tas, kas užlietas meilės bangų. Įstabi meilės ir išdavystės istorija pagal I. Simonaitytės romaną “Aukštujų Šimonių likimas”. Čia persipina pirmoji meilė, karti išdavystė ir bendrystės klausimas: ar mes mokame mylėti?

Vienos dalies spektaklis „Gentis“ – tai paskutinės gyvos Šimonių šeimos giminės atstovės Rožės pasakojimas apie savo gentį, giminę. Čia, kaip ir Ievos Simonaitytės romane „Aukštujų Šimonių likimas“ neišvengiama autobiografinių detalių, – spektaklyje naudojami tekstai iš rašytojos prisiminimų bei autorės publicistiniai straipsniai. Per skaudžią, dramatišką visos Šimonių giminės-genties ir tuo pačiu asmeninę patirtį Rožė Šimonytė kalba apie bendrystę, tikėjimą, viltį.

Režisierius Agnius Jankevičius žinomą lietuvių literatūros romaną pasirinko vedinas smalsumo, ar 1935 m. parašytas kūrinys gali gyventi esamu laiku. „Man įdomu, ar tokio pobūdžio senoviška medžiaga ir leksika gali reflektuoti dabar, nedarant didelių postmodernistinių intervencijų į patį I. Simonaitytės tekstą ir, galbūt, į pačią fabulą“, – atvirauja menininkas.