„Kai žmonės vaidino Dievą!..” – sukrečianti žydų genocido istorijos dalelė, patirta ir įamžinta trylikametės mergaitės. Tačiau tai pasakojimas pirmiausia apie paprasčiausios gyvenimo kasdienybės ilgesį visuotinės baimės fone. Apie viltį, meilę ir mirtį. Apie siaubą ir skausmą, kurį karo metais teko išgyventi įvairių tautų žmonėms. A. Frank istorija – ypatinga, kartu ir viena iš daugybės.
1942-iais Ana savo dienoraštyje rašė: „Man atrodo, kad trylikametės mergaitės pamąstymai bus niekam neįdomūs.“ Ji klydo. Jaunos žydaitės dienoraštis, rašytas Antrojo pasaulinio karo metais, buvo išverstas į 60 skirtingų kalbų, pagal jį sukurta keletas kino filmų, statomi spektakliai.
XX amžiuje naciai taip įsijautė į dievų vaidmenį, kad jie nusprendė, jog vieni žmonės gali gyventi, o kiti – turi mirti, ir šį dievišką planą uoliai vykdė. A. Frank ir dar septyni „neverti gyventi“ žydai dvejus metus slapstėsi palėpėje įrengtoje slėptuvėje Amsterdame. Vaidinusieji dievus juos surado likus mėnesiui iki išvadavimo…