Spektaklis sukurtas pagal vieno reikšmingiausių XX amžiaus Japonijos rašytojų Kobo Abė romaną „Moteris smėlynuose" („The Woman in the Dunes").

Įsivaizduokite: paprastas žmogus, iškylavęs prie jūros, netikėtai atsiduria smėlio duobėje, iš kurios negali ištrūkti. Šalia — moteris, kiekvieną naktį kovojanti su smėliu, kuris nesustodamas veržiasi vidun ir kesinasi praryti viską aplinkui. 

Kobo Abė — vienas svarbiausių Japonijos rašytojų, kurio kūryba dažnai lyginama su Franzo Kafkos pasauliu — sukūrė istoriją, kuri per pusę amžiaus neprarado aktualumo. Jo herojus palaipsniui netenka visko, kas jį apibrėžė: profesijos, laisvės, ateities planų. Ir būtent tada prasideda tikrasis klausimas — kas iš mūsų lieka, kai nuplėšiami visi socialiniai apvalkalai?

Spektaklio ašis — prisitaikymo psichologija. Kūrėjai tyrinėja tą trapią akimirką, kai žmogus nustoja priešintis aplinkybėms ir pasirenka susitaikymą. Ne todėl, kad taip lengviau (nors kartais ir dėl to), o todėl, kad viduje įvyksta kažkas gilesnio — sąmonės lūžis, po kurio pasaulis atrodo kitaip. Kobo Abė romane smėlis nėra vien priešas, kurį reikia nugalėti — tai gyva, nuolat kintanti jėga, primenanti pačią būties tėkmę. Istorijoje iš tikrųjų yra trys veikėjai — vyras, moteris ir pats smėlis, turintis savo tapatybę.

Tapatybės klausimas — antra didelė spektaklio linija. Kas esame, kai netenkame darbo, statuso, įprasto gyvenimo rėmų? Ar tapatybė yra kažkas, ką turime, ar kažkas, ką kasdien iš naujo pasirenkame?

Nepaisant sunkios temos, spektaklio žinia yra aiški ir stipri: žmogus lieka laisvas tol, kol tęsia kovą — nesvarbu, kokios beviltiškos atrodytų aplinkybės. Ne pergalė daro mus laisvus, o pats pasirinkimas nepasiduoti.

Norėdami šią, iš pažiūros seną istoriją, pateikti šiandienos kalba, pasirinkome drąsų kelią — sukurti hibridinę teatro formą, kur scenoje šalia aktorių gyvena skaitmeniniai mechanizmai ir animacijos, sukurtos specialiu metodu, pasitelkiant ir dirbtinį intelektą. Tai nėra technologija dėl technologijos — tai bandymas parodyti pasaulį, kuriame šiandien gyvename patys: pasaulį, kuriame kūnas ir sistema, žmogus ir mašina, tapo neatsiejami. Skaitmeniniai vaizdai spektaklyje veikia ne kaip fonas, o kaip pilnavertė, gyva scenos dalis — tarsi dar vienas veikėjas, kalbantis apie mūsų laiką.