Lietuvoje yra vienas teatro kūrėjas, kuris gali ryžtis šiuolaikiniam žiūrovui priminti apie prigimtinį tiesos, teisingumo poreikį ir savo spektakliais supurtyti, prižadinti apsnūdusią, pramogomis bei melu persisotinusią visuomenę – tai režisierius Jonas Vaitkus. Neatsitiktinai 74-ąjį Lietuvos rusų dramos teatro sezoną pradėjo J. Vaitkaus premjerinis spektaklis „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“ pagal Vladimiro Majakovskio kūrybą. Būsimo spektaklio žanrą režisierius apibrėžia kaip „futuristinę metamorfozę ir atsisveikinimo koncertą“, įkvėptą ankstyvosios didžiojo lyriko, rusų ir pasaulinės literatūros klasiko V. Majakovskio (1893 – 1930) poezijos, pjesės „Majakovskis. Tragedija“, 1913, bei dviejų poemų: „Debesis su kelnėmis“, 1914, „Fleita – nugarkaulis“, 1915. Simboliška, kad didžiojo poeto kūryba į LRDT sceną grįžta daugiau nei po 50 metų – pastarąjį kartą mūsų teatre V. Majakovskio „Blakę“ yra statęs režisierius Leonidas Lurje 1962 metais.
Savitas poeto V. Majakovskio stilius formavosi sudėtingų ir dramatiškų XX amžiaus meno ieškojimų sankirtoje. To meto avangardinės literatūros ir meno srovės pretendavo kurti ateities meną futurizmą – neigiantį, niekinantį praeities kultūrą, tradicines visuomenės gyvenimo normas, aukštinantį pašėlusį industrijos ritmą ir išpažįstantį tikrą didmiesčio kultą. Ankstyvoji poeto lyrika persmelkta vidinio dualizmo, prieštaringumo: lyrinio herojaus vienišumo ir nenumaldomo žmonių ilgesio, meno galios ir jo nesugebėjimo pakeisti būties tėkmės, neigiamo požiūrio į esamą tikrovę ir ateities neapibrėžtumo. Lyrinio herojaus ir tikrovės konfliktas, persmelkęs visų V. Majakovskio futuristinio laikotarpio poemų struktūrą, tampa ypač aktualus ir atpažįstamas XXI amžiaus kontekste.
Naujausio spektaklio pastatymui „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“ režisierius J. Vaitkus subūrė visą LRDT aktorių trupę ir savo legendinių spektaklių bendražygį, dailininką Joną Arčikauską. Pasak scenografiją ir kostiumus premjeriniam spektakliui kuriančio menininko, „Majakovskis yra ne tik aktualus, bet tiesiog iliustruojantis šiandienos mūsų gyvenimą. Mūsų visuomenėje vyrauja kaprizas ir pinigo religija, o žmonių santykiai yra tapę karikatūra. Visa tai galime perskaityti ir prieš šimtą metų sukurtoje Majakovskio poezijoje. Be to, norisi teatro kalba priminti ir išaukštinti poeto talento sąvoką. Net jeigu mes nekenčiame jo eilių, visgi jos mus veikia. Talentas, tauta ir idėja – tarp šių sąvokų ir turėtų atsirasti mūsų spektaklis.“
Vaidina:
Poetas – geležinis – Valentinas Krulikovskis/Dmitrijus Denisiukas
Poetas – paprastas jaunuolis – Valentin Novopolskij
Poetas – revoliucijos šauklys – Viačeslav Lukjanov
Poetas – bedievis – Telman Ragimov
Lilia Brik – Aleksandra Metalnikova
Lilia – balerina – Evelina Fokina – Vosylienė
Veronika Polonskaja – Nuotakėlė – Jevgenija Gladij
Buvusi Poeto nuotaka – Anžela Bizunovič
Senis su juodomis katėmis – Vladimir Serov
Žmogus be akies ir kojos – Artūras Aleksejevas
Žmogus be ausies – Jurij Ščiuckij
Žmogus be galvos – Maksim Tuchvatulin
Žmogus su ištįsusiu veidu – Nikolaj Antonov
Žmogus su dviem bučiniais; Lavut – Vidmantas Fijalkauskas
Nuotaka ir Moteris su ašarėle – Jelena Orlova
Nuotaka, Moteris su ašara ir Studentė – Jekaterina Makarova / Larisa Popova
Nuotaka ir Moteris su ašarų ašara – Valentina Lukjanenko / Vera Stasenia
Komjaunuolis – invalidas – Artur Svorobovič
Nuotaka ir pirma komjaunuolė – Edita Gončarova
Nuotaka ir antra komjaunuolė – Jevgenija Karpikova
Marinetis – Andrius Darela
Komjaunuoliai – Dmitrij Denisiuk, Vladimir Dorondov, Valentinas Krulikovskis, Telman Ragimov
Būsimų nuotakų, jaunikių ir čekistų choreografinė – vokalinė instrumentinė grupė ir atsisveikinimo koncerto dalyviai: Artūras Aleksejevas, Andrius Darela, Dmitrij Denisiuk, Vladimir Dorondov, Vidmantas Fijalkauskas, Liuda Gnatenko, Aleksandr Kanajev, Valentinas Krulikovskis, Viačeslav Lukjanov, Telman Ragimov, Gintautas Ryliškis, Artur Svorobovič, Juliana Volodko
