„Spektaklį „Atrask mane“ apibūdinau kaip lietuvišką galvosūkį be pertraukos. Gyvenimas ir mirtis, praeitis, esatis ir lemtis – žmogaus, tautos, spektaklio ar bet kokio kito gyvo kūrinio – turbūt visada išlieka patys didžiausi galvosūkiai, o gal tiesiog vienas didelis ir amžinas klausimas. Šia savotiška alegorija teatro scenoje norisi kalbėti apie siūlą. Atminties, esaties ir gyvasties siūlą. Lietuvišką siūlą. Ar jis vis dar stiprus, ar nenutrūko?

Ar dar yra kas jungia mirusius, gyvus ir būsimus lietuvius? Ar tuo siūlu vis dar audžiamas mūsų lietuviškas likimas? O gal tai jau visai kiti raštai ir ornamentai, audžiami svetimų audėjų? Kartais atrodo, jog tas siūlas vos įžiūrimas, bet vis dėl to jis yra, o kartais – kad ir jo galo tuoj nebeatrasi bendrame margumyne…

Žinoma, trumpu teatro spektakliu neatsakysi į sudėtingus gyvasties ir lemties klausimus. Spektaklis ir jo pavadinimas „Atrask mane“ sykiu yra ir palinkėjimas pabandyti labai asmeniškai pajusti, ar dar gyva, ar nenutrūkusi ta nematoma gija, jungianti lietuvį su… ką gi – Lietuva. Kad ir kaip bandytum to išvengti, tačiau nėra kito tokio žodžio ir tokios gimtinės. Linkiu gerų atradimų.“

Rolandas Kazlas