„Mano, dabar jau šviesaus atminimo, senelis, matė tiek vieną, tiek kitą karą. Jis pasakojo, kaip skirtingi įsitikinimai padalino to paties kaimo žmones į skirtingas stovyklas, kaip išsiskyrė kaimynai ir net šeimos: vienas brolis į mišką, kitas – į kitą stovyklą, o sesė – tarp jų. Man pasakojo, kaip brolis sėdėjo pašiūrėje, nusitaikęs šauti į kitą brolį ir nenušovė jo tik todėl, kad jį lydėjo sesė.“ – pasakoja spektaklio idėjos autorius ir choreografas Dariu Berulis. Šio spektaklio formatas neįprastas. Siekdami spektaklį padaryti patraukliu jauniems žiūrovams, nutrynėme liniją tarp žiūrovo ir scenos, todėl stebint spektaklį atrodo, kad pats esi dalyvis. Šį jausmą sustiprina ir neįprasta šokio „danga“, t.y. žemės, kurios kvapas, išvaizda bei atmosferinis apšvietimas panardina į patį veiksmo centrą. Spektaklio siužetas paremtas partizaninėmis dainomis, eilėraščiais, išlikusiais laiškais, dienoraščių nuorašais, partizanų pasakojimais. Sakoma, pats ąžuolas sukuria gilę, iš kurios išauga. O iš ko išaugau aš? Kiek vėliavų spalvų, kiek abėcėlių manyje sutelpa? Sakoma, šviesa – kairioji tamsos ranka, tamsa – dešinioji šviesos. Kuria iš jų aš pasirašysiu savo vardą? Vardan ko pasirašysiu krauju? Aš esu Charlie, – sakė Paryžius. Aš esu Mariupolio vaikų darželis, – sakė Vytautas Landsbergis. Aš esu vardan tos, – sakė mano senelis. O kas esu aš? Trukmė: 40 min spektaklis + 20 min edukacinis užsiėmimas.