„Madloba Sakartvelo!“. Apie tai, kas liko scenoje ir širdyse

Ši vasara Alytaus miesto teatro trupei vaisinga gastrolėmis. Iš Rumunijos parsivežtas tarptautinio teatrų festivalio nugalėtojų apdovanojimas, Sakartvelo Poti tarptautinis teatrų festivalis padovanojo puikų alytiškių įvertinimą, naujas pažintis ir kūrybinius ateities planus.  Emocijomis ir įspūdžiais dalijasi aktorė Ona Gudaitytė, teatro direktorė Inesa Pilvelytė, režisierė, aktorė, trupės vadovė Andra Kavaliauskaitė.

Ona Gudaitytė, 

 Sakartvelos, gaumarjos! 

Įsibėgėjusi vasara džiugina derliumi – soduose noksta vaisiai, daržuose puikuojasi raudonžandžiai pomidorai,  agurkai, moliūgai… Alytaus miesto teatras taipogi džiaugiasi derliumi. Nors nei sėjam, nei pjaunam, anei riešutaujam, bet pasidžiaugti tikrai yra kuo. Teatralų vasara derlinga gastrolėmis, dalyvavimu tarptautiniuose teatrų festivaliuose. Vos spėjome grįžti iš Rumunijos, nuraškę geriausiai įvertinto festivalio spektaklio nominaciją, jau kėlėme sparnus į saulėtą ir svetingą Sakartvelos žemę. Lagaminuose supakavę kostiumus, pjesės tekstus, į Poti mieste vykstantį tarptautinį regioninių teatrų festivalį skraidinome savo „svajonę“ – spektaklį „American dream“ pagal U. Sinkler romaną “Džiunglės“, režisuotą A. Vidžiūno. Jaudulio buvo – o kaip priims, ar suskambės spektaklio nešama žinia? Viena, kai rodai spektaklį savo namuose ar net ir Amerikoje, kur gimė romanas, gyveno aprašomi lietuvių emigrantai, o tema aktuali ir šiandien. Kiek tai aktualu kartvelams?..

Spektaklio dieną visa komanda dirbo susikaupusi, ranka rankon. Tai toks ypatingas jausmas, kai visi kvėpuoja vienu ritmu, aplinka įsielektrinusi nuo tvyrančios bendros emocijos ir noro padaryti geriausiai kaip tik įmanoma tuo metu, atiduodant visą save. Ir štai ta akimirka, kai užgęsta šviesos, pasigirsta spektaklio muzika ir mes, aktoriai, palikę savo tapatybes grimo kambariuose, einam BŪTI su žiūrovu, su savo personažais, leidžiamės jų vedami…

Dar ir dabar kūnas nueina šiurpuliukais, prisiminus tą dieną – labai didžiuojuosi savo kolegomis ir visa komanda – buvo tikrai geras spektaklis, puikus komandinis darbas. Publika priėmė šiltai, o kai pilna salė atsistojusi ploja ir šaukia „bravo“, supranti, kad įvyko svarbiausias dalykas, neapčiuopiamas, sunkiai nusakomas žodžiais, tačiau sukrečiantis abi puses. Bendražmogiški dalykai suprantami visomis kalbomis. Žiūrovai buvo nuostabūs. Jie taip moka džiaugtis, taip įsitraukia, palaiko ir daro tai nuoširdžiai! Čia, tikriausiai, tautos bruožas, nes nuoširdų bei atvirą bendravimą sutikome tiek gatvėje, tiek turguje. Ką jau ką, bet džiaugtis kartvelai tikrai moka, o jų svetingumas ir dosnumas ypatingas. Lietuvius jie myli ir gerbia.

Gastrolės labai suartina.  Kai esi ne savo įprastinėje aplinkoje, privalai mobilizuotis, susikoncentruoti į „čia ir dabar“- juk kito karto nebus. Visa energija nukreipiama į bendrą darbą – „mano“, „tavo“ tampa „mūsų“. Tai labai reikalinga ir sveika sustiprinti kolektyvui, motyvacijai, savivertei. Vėlgi , festivaliuose pamatai kitų darbus, susipažįsti su kuriančiais žmonėmis, mezgi kūrybinius ryšius.  Taigi kūryba vyksta tiek scenoje, tiek už jos ribų. Kalbos barjeras nestabdo, kai tiek daug bendraminčių , degančių akių, komunikuojančių kūrybos, teatro kalba. Esi savas tarp savų.

Sakartvelas – puiki šalis, graži gamta, skanus maistas, svaiginantis vynas, bet nuostabiausi ten sutikti žmonės. Kažkokį savo įsivaizdavimą turėjau, susiformavusį skaitant Šota Rustavelio kūrybą, žiūrėdama Georgijaus Danelijos filmus ar klausydama ten buvusių pasakojimus. Pirmiausia mintyse šabloniškai iškildavo ant galų pirštų šokantys Džigitai su kindžalais ir tostų sakytojai, su vyno ragais rankose. Ko jau ko, bet temperamento iš jų neatimsi, o tostų tikrai daug. Kaip ir vyno.  Žmonių nuoširdumas, atvirumas, mokėjimas džiaugtis iš karto paperka. Svečias kartvelams šventas reikalas – viską padarys, kad būtum pagerbtas, pavalgydintas, pagirdytas, apsuptas dėmesiu. Ojoj, džiaugsmas ir iššūkis skrandžiui vienu metu buvo patirti tą svetingumą!

Pamačiau žmones, mylinčius teatrą – teatro tradicijos gana senos Sakartvele, kaip ir vyndarystės. Išdidžius savo dvasia žmones, mylinčius savo kraštą ir už vis labiau laisvę. Žinant politinę situaciją, kai nesi tikras ar atsibusi laisvoje šalyje, jų gebėjimas džiaugtis gyvenimu, žmonėmis, gebėjimas kurti – vertas didžiausios pagarbos.

Taigi, ir aš ten buvau, chačiapurius valgiau, šašlykus uosčiau, khinkaliais užsikandau, vynu užsigėriau… per barzdą varvėjo, į širdį sutekėjo… Sakartvelos, gaumarjos!

Alytaus miesto teatras Poti tarptautiniame teatrų festivalyje

Alytaus miesto teatras Poti tarptautiniame teatrų festivalyje

Inesa Plvelytė

Koks tavo vardas?

Kai lėktuvo ratai pasiekia Tbilisio oro uosto nusileidimo taką, suprantu, kad leidžiuosi į šalį, kurią gali vadinti visa eile vardų: daugeliui ji vis dar Gruzija, piliečiams ir vienai kitai pasaulio valstybei – Sakartvelas (o, kad žinotumėt, kiek padėkos, pagarbos ir šviesaus gerumo žodžių – iš paprastų prekeivių, garbių menininkų, verslininkų ir t.t. sulaukiau dėl to, jog Lietuva pirmoji oficialiai pripažino Sakartvelą), istoriją išmanantiems – Kolchidė ir Iberija, išmanantiems geografiją – Kaukazo kraštas, Europos balkonas, išmanantiems etiketą – svetingiausia pasaulyje tauta. Man ji dar ir „Prisiminimų šalis“, – čia lankiausi, kai buvau paauglė su trisdešimčia kitų už gerus mokslo rezultatus ir aktyvią visuomeninę veiklą kelionę į tuometę Gruzijos TSR dovanų gavusių Alytaus moksleivių. Belieka prisimerkti, ir jau visai čia pat pageltusi, užtat spalvota nuotrauka su būriu entuziastingų jaunuolių – visuomenininkų Kura upės fone. Iš paskos atkeliauja skaniųjų chačapuri skonis ir kvapas, dar vaizdai su paslaugiais gruziniukais, savo dėmesiu itin atakavusiais Pabaltijo mergiotes: pirkusiais ledus, saldainius, karuselių bilietus. Dar kalnai, tąsyk pirmąkart pamatyti…

Rojaus papėdėje, Dioniso pašonėje

Nenoriu plaukioti prisiminimuose. Noriu skandintis naujuose įspūdžiuose, godžiai ragauti tos vienos seniausių  pasaulyje šalies kultūrinių patirčių, vėsaus kalnų oro, jūros sūrasties, kartvelų  mokėjimo džiaugtis gyvenimu ir.. mažučiu, vos juntamu, žiupsneliu kančios. Mažai kam rodomos – išdidžios ir kantrios… Dar nekart mintyse kartosiu: ši šalis alsuoja pilnatve – joje tiek daug visko, tokie kultūriniai, gamtiniai, istoriniai, paprotiniai klodai, ji taip pono Dievo apdovanota, kad, norėdamas išlaikyti Visatos pusiausvyros dėsnį, Aukščiausiasis tiesiog negalėjo neatsiųsti čia karų, skurdo, nepritekliaus ar kitų nelaimių. Bet apie tai vėliau…

Žinau, kad šįkart važiuoju čia ne poilsiauti, bet prašau nesmerkti, jei kartvelų paprotys džiaugtis ir mylėti gyvenimą užkrečia visą mūsų teatro trupę, ir mes kaip vaikai klaidžiojam Tbilisio senamiesčio gatvelėmis, rengiam fotosesijas prie aptriušusių pastatų, supamės ir šiek tiek drebam iš baimės, kai apžvalgos ratas ant aukščiausio Sakartvelo sostinės kalno užkelia į patį viršutinį tašką, klausomės somelje apie ypatingą vyndarystės po žeme būdą, ragaujam ir raukomės nuo rūgštaus (sako, itin gero) vyno, klausomės Tamada (vieno garsiausių Sakartvelo kino ir teatro aktorių Vano Iantbelidze)  tostų už Dievą, Tėvynę, Meilę , Moteris, vaikštom po Poti miesto turgų ir neatsispiriam pagundai išragauti pusės rūšių sūrių, saldumynų „Churchkhela“, išuostyti kaukazietiškų prieskonių, braidyti po juodą Juodosios jūros smėlį, maudytis naktimis ir šnekėti šnekėti, kuriant bendradarbiavimo planus ateičiai… Festivalio organizatoriams – Poti regioniniam teatrui- didelis riebus pliusas. Yra iš ko mokytis, kaip rengti festivalį, kad jo dalyviai pasijustų Rojaus papėdėje …

Prie visų šių svaiginančių šalies gėrių prisekite… teatrą. Teatrinė kultūra Sakartvele kelia pavydą. Dar nuo senų laikų daug girdėję apie stiprų pasaulinio lygio gruzinų dramos teatrą, magiškąjį šešėlių, technišką ir profesionalų marionečių teatrą. Norite, atskleisiu visos šios sėkmės paslaptį: Gruzijoje buvo ir tebėra labai daug valstybinių teatrų: sovietiniu metu jų buvo 52! Tai nerealu – kone kiekviename didesniame mieste teatrai, priklausę Kultūros ministerijai. O kaip dabar?  Daug klausinėju Poti regioninio teatro direktorių Tengiz Khukhia, kuris sako, kad  į kultūrą valdžia žvelgia aiškiai ir labai dėmesingai. Štai trys miestai: Poti (50 tūkstančių gyventojų), Zugdigi (60 tūkstančių gyventojų), Ozurgeti (16 tūkstančių gyventojų). Visi jie turi savo profesionalius teatrus. Dar daugiau – visi šie teatrai šiuo metu atsinaujina ir vykdo kapitalinius remontus. Labai dažnas gruzinų teatro atvejis – teatrai ir festivaliai turi tikrąjį mecenatą ir patriotą. Bendravau su Poti festivalio mecenatu – bendrovės, gaminančios visiems gerai žinomą “Botjomi” mineralinį vandenį, vadovu. Jie džiaugiasi, galėdami pagelbėti kultūros puoselėjimui regione. Taip, kaip kiekvienas kartvelas  jaučia malonumą, galėdamas tave pavaišinti. Dar vienas festivalio privalumas – daug esamų ir buvusių teatro bei kino garsenybių dalyvauja festivalio organizavimo komandoje. Taip jis tampa žinomesniu ir patrauklesniu.

Išdidžios tautos kalba

Ir jei anksčiau rašiau, kad kartvelai – išdidi ir garbinga tauta, nerodanti savo kančios ir skausmo, tai vienintelė kalba, kai apie tai atviraujama, yra menas: poezija, muzika, daina, šokis, teatras. Daina ir šokis – tai visa tos tautos esmė. Kai kartvelai šoka, atrodo kaip degantys fakelai, kai kartvelai dainuoja savo daugiabalses dainas – gali raudoti iš ilgesio. Zugdidi mieste teko matyti bendrą kooprodiusinį festivalio spektaklį “Perėjimas”. Jaunas režisierius išraiškingų metaforų dėka nedviprasmiškai įvardija karo su Osetija ir Abchazija kaltininkus. Jo spektaklyje namai – sugriauti pastatai – sudaužytų žmonių likimų simbolis.  Namų, kaip nors kokio stabilumo, užuovėjos, kaip laikinosios Tėvynės paieška pabėgėliams, kurių ypatingai daug šiame Sakartvelo regione, tik trumpai nušvinta atradimo džiaugsmu. Kai finale matai besiartinantį milžinišką 5 metrų aukščio (vienintelė spektaklio dekoracija) meškiną (Meška – Rusijos simbolis), kai tas meškinas priartėjęs prie pirmosios žiūrovų eilės, staiga virsta ant jų, užgriūdamas aklina tamsa, darosi nejauku visomis prasmėmis. Toji Didžiosios Meškos grėsmė mums tokia artima… Ir man tikrai svarbu, kad teatras – kaip ir tais sovietinės okupacijos laikais – yra tarp pirmųjų disidentų gretų, kad jis kuriamas ne vien pramogai ir geram laikui, kad jam svarbiau kalbėti tai, dėl ko skauda, kas pūliuoja mūsų visuomenėj, šaly, pasauly.

Gal kiek per rūgščiai prabilau toj saldžių vynuogių ir geros arbatos, juodakasių gražuolių ir karštai bendraujančių emocingų vyrų, melodingų daugiabalsių dainų ir nerealaus grožio šokių šaly… Bet kad ji skleidžia tokią garsų, vaizdų, kvapų, skonių paletę, kad nupasakot tikrai ne mano jėgoms. Geriau nuvažiuokit ir patys patirkit. Aš tegaliu iš širdies pasakyti Madloba Sakartvelo (ačiū Sakartvele) !!!

Bundanti Sakartvelo sostinė

Bundanti Sakartvelo sostinė

 Andra Kavaliauskaitė

Kartais prireikia ne vienos dienos, ne vienos savaitės, kad sudėliotumei taškus, gal juos pakeistumei kitais ženklais, net nesvarbu kokiais, svarbu: taip, kaip jauti. Būtent taip pavadinčiau mūsų trupės gastroles Gruzijoje. Maniau, kad pasidalinsiu mintimis apie gamtą, žmones, karvę, kuriai vos neįvažiavome į „užpakalį“ (tiesiogine to žodžio prasme), apie nuostabius rytus ir vakarus uodžiant jūrą ir stebint draugiškos šilumos išalkusias kalės akis, bet šįkart norisi kalbėti visai apie kitą pusę.

Turbūt nieko nenustebinsiu sakydama, kad visų pirma turėjau didelių vilčių (kaip, beje, vykstant ir į Rumuniją) pamatyti bent vieną spektaklį, kuris sudrebintų, išgręžtų, išgremžtų, pervertų ir paskandinęs, parplukdytų atgal. Tikrai labai išalkau stipraus spektaklio, stiprios literatūros (ši, beje, atkeliavo iškart grįžus namo), filmo, pokalbio, tačiau sudrebino visai kita pusė. Kol mūsuose kalbama, ką ir kaip uždrausti, ką dar labiau suvaržyti, atimti, ten tiesiog KURIAMA. Mūsuose vis daugiau pradeda atsirasti tų, kurie „gamina“ spektaklius vaikams be jokios atsakomybės (žvelgdami į juos kaip į nieko nesuvokiančių beždžioniukų minias, kurios geba tik paploti ir apturėti traškučiais praturtintus vakarėlius. Po tokių „pamokėlių“ širdis kraujuoja, kai atvažiuoja „Lėlės“ teatras, aktoriai pradeda dainuoti, o vaikai jau ploja garsiau, nei pati daina ir visiškai negirdi to, kas dainuojama, ką jau kalbėti apie spektaklio minties sekimą, o auklėtoja džiaugiasi, kad turi puikią pertraukėlę įkelti dar vienai nuostabiai nuotraukai į Intagram: mes teatre. Vaikai nekalti, jie išmoksta iš tų, kurie ragina ploti, mojuoti, negirdėti ir kartoti: na, na, na. Vaidinti!!!(?) Gi viskas turi būti ant delno, viskas turi būti paremta „katutėmis ir juokeliais“, kuriuos taip mėgsta TV personažai. Kraujuoja širdis. Ir nepaprastai gera matyti, kai vaikai ateina į teatrą ne „pramogėlei“, ateina klausyti, matyti, koja kojon, mintis mintin eiti su personažu, į jį reaguoti, o šiam priėjus, apglėbti, paliesti ir bėgti, pas tėtį, susigėdus. Kaip jie alkanomis akimis žiūri į tai, kas vyksta scenoje ir nė minties eiti laukan. Tos alkanos vaiko akys nuotykiams ir kupinos šilumos tam, kuriam jaučia šią akimirką palaikymą… Kažkas neįtikėtinai nuostabaus. Visad sakiau: kurti vaikams – dar didesnė atsakomybė nei suaugusiems. Jiems vaidinti – didelė dovana. Ir labai linkėčiau sau “neišaugti“ ir su malonumu kurti kad ir lepšio vaidmenį „masinėje scenoje“, kai būsiu net ir penkiasdešimt aštuonerių… Nes tas lepšis yra jėga ir jis scenoje nėra veltui!!! Kurti vaikams – dviguba dovana. Jų reakcijos – gražiausia, ką gali gauti aktorius, kuriantis jiems. Ir kai matai aktorių, kuris atsidavęs veikia mažiuliams, nors jam anaiptol ne devyniolika, norisi apglėbti ir padėkoti. Kodėl? Nes mūsuose vis dar pasigirsta: „e, einu, atvaidinu vaikišką ir tuomet namo“. Atvaidinu? Vaikišką? Kaip gera, kai teatras vaikams išlieka ta paslaptimi, kurią norisi pažinti, prie kurios norisi prisiliesti.

Dar vienas stiprus sudrebėjimas iki gumulo gerklėje: temos. Kol mūsuose norima lengviau, švelniau, “o davai be grūzo”, “ką nors tokio žemiško ir paprasto”, geros lengvos komedijos, žmonės kuria apie tai, nuo ko kraujuoja žmonijos ir tautos širdis . Jie juokiasi turguje, rinkdamiesi pomidorus, jie juokiasi prie pusryčių stalo, bet į teatrą ateina BŪTI su tema, kuri drebina. Išleisti skaudulį. Susilieti. Pabūti TAME buvime kartu (taip, tiesa, arba tame buvime kartu pamiegoti, būta ir tokių). Jie kalba apie tai, kas sopa, dėl ko stoja mūru. Norom nenorom stebėjau žiūrovus ir gumulą dengė naujas, o šį dar stipresnis, kai regi, kaip tai, kas vyksta scenoje, į save gerte geria žiūrovas. Ir ne tik tas, kuriam nežinomos mūsų specialybės vingrybės, bet ir patys kolegos. Jų palaikymas vienas kitam, gebėjimas pasidžiaugti, po spektaklio ateiti ir apglėbti, padėkoti be jokios antrinės minties – dar vienos pastraipos vertas drebulys. Kažkas nepaprasto ir ypatingo. Buvo gera pajusti šiuos drebėjimus. Kai karas diena iš dienos alsuoja į nugarą, kalbėti apie NIEKĄ būtų mažų mažiausiai amoralu. Bet net jei karas ne taip stipriai alsuoja į nugarą, esu šventai įsitikinusi, kad kalbėti apie NIEKĄ yra lygiai taip pat amoralu.

Į Gruziją dar tikrai sugrįšiu. Pažinti. Pamatyti tą drebinantį spektaklį, kurio ilgiuos ir padėkoti apie tai, ko ilgėjausi, bet tą ilgesį pajutau tik tąkart, kai gerklėje gumulas vijo gumulą.

P.S: Sugrįžti ir džiaugiesi kaip čia kvepia, kaip čia gražu. Kokie mes laimingi turėdami turtingą teatrą Lietuvoje. Turtingą iškilių kūrėjų, kurie savais darbais išlieka amžinai atmintyse ir tų, kurie dar pakeliui. Kokie mes laimingi, kad yra nemažai žmonių, kurie teatrą gali aplankyti daugiau nei kartą per metus. Koks gėris yra grįžti į namus ir jaust: namie…

Vyno rūsiai. Auginti vynuogyną, brandinti vyną - kiekvieno kartvelo garbės reikalas

Vyno rūsiai. Auginti vynuogyną, brandinti vyną – kiekvieno kartvelo garbės reikalas

Nuotraukos: Alius Mikelionis ir Ona Gudaitytė

 

 

Naujausi įrašai