Lapkričio 6–24 dienomis, vienos dienos dienos skirtumu simboliškai sutapęs su Lietuvos kultūros bendruomenės protesto mėnesiu „Mes esame kultūra, baigėsi Alytuje vykstantis tarptautinis teatro festivalis „Com•media“. Keturioliktą kartą ant Alytaus teatro didžiosios ir mažosios scenų lipo teatralai iš visos Lietuvos ir užsienio.

Festivalis po vieną nevaikšto

Kaip ir kasmet, festivalis prasideda duokle jaunajai publikai – programa vaikams „Com@“ (tariasi „Kometa“). Šiemet ji prasidėjo anksčiau nei įprasta, spalio 14–16 dienomis, nes pasikeitė rudens atostogų data, bet tai nesutrukdė garbingai komisijai, sudarytai iš įvairių mokyklų moksleivių, įvertinti ir išrinkti geriausią spektaklį. Juo tapo Kauno kamerinio teatro ir VšĮ „Teatro istorijos“ spektaklis „Galaktikos“ (rež. Jūratė Trimakaitė). Spektaklis išskirtinis ne tik savo dekoracijomis, puikia aktorių vaidyba, bet ir tematika – nagrinėjama Aspergerio sindromą turinčio paauglio gyvenimo tema.

Antras „Com•media“ išskirtinumas – analogų Lietuvoje neturinti teatrinių patirčių naktis „Com•moon•a“. Tai dvylika valandų ir per 20 įvairių vyksmų talpinantis ir į teatrą jau netelpantis, nes veiksmas vyksta ir kitose erdvėse, renginys, kuris kasmet sulaukia vis didesnio žiūrovų dėmesio. Šiemet programa buvo kaip niekad turtinga užsienio pasirodymais – ant scenos lipo svečiai iš Rumunijos, Graikijos, Prancūzijos… Pirmą kartą Alytuje buvo surengtas drag pasirodymas, kurį atvežė vilniečių kolektyvas „We are propaganda“. Teatrinės nakties patirtys išsiplėtė ne tik tematiškai, bet ir erdvėse – svečiai lindo į rūsį, ėjo į Audiovizualinių menų centrą, kuris įsikūręs buvusioje Sinagogoje, patirtis gaudė repeticijų salėse ar galerijose. Čia taip pat buvo rinkti nakties laureatai – Alytaus  vyresnio jaunimo sudaryta komisija nusprendė, kad įvertinimas atitenka svečiams iš Rumunijos – Metropolio jaunimo teatro spektakliui „Kas nužudė mano tėvą?“ (rež. Andrei Măjeri).

Pasiruoškite, kylam! 

„Įsijunkite teatro režimą telefone“ – nuskamba prašymas prieš prasidedant Justino Tertelio monospektakliui „PRAeis” (Všį „Teatras Atviras ratas“) ir tai tampa tarsi viso festivalio leitmotyvu. Daugiau nei dvi savaites, kiekvieną dieną (išskyrus tik vieną antradienį), Alytaus miesto teatre mes, žiūrovai, išjungdavome garsą (o kas įsijungdavo lėktuvo režimą) ir išskrisdavome kartu su aktoriais, režisieriais, kompozitoriais ir scenografais, kurie mus šįkart nešė labai toli.

Festivalis prasidėjo Keistuolių teatro commedia dell’arte „Turkio spalvos monstras“ (rež. Aidas Giniotis). Spalvingi kostiumai, kaukėti personažai, sena tradicinė tragikomedija ir visa tai pagardinta šiuolaikinio gyvenimo akcentais. Daugelis salėje sėdėjusių šluostėsi juoko ašaras, nors buvo ir skeptiškai nusiteikusių, kad „keistuoliai visad lieka keistuoliais“. Nežinau, ar išlaikyti teatrinį stuburą ir turėti atpažįstamumą yra minusas, bet sutinku, kad kartais norisi, kad pasirinkta forma nustebintų.

Minėtas J. Tertelio „PRAeis“ persikėlė į mažąją salę ir balansavo tarp stand–up, psichoanalizės seanso ir profesinio apsinuoginimo. Daugelis net nežinojo, kad prieš aštuoniolika metų jaunas aktorius Justas pristatė monospektaklį pagal savo dramaturginį debiutą „Vienaveiksmė monopjesė PRAdedančiam aktoriui“, kuriame nagrinėjo pirmuosius aktorystės žingsnius. Pirmojo tęsinys „PRAeis“ spektaklis apie vidurį visame kame – jausmą esant vidutinišku, būnant vidutinio amžiaus, viduryje tarp to ir kažko. Aktorius ir režisierius labai atvirai dalijosi savo emocijomis ir jausmais.

Ir po tokio vidinio monologo kitą dieną į sceną žengia Kauno miesto kamerinio teatro trupė su nuotaikinga komedija „Pažadink savo vidinę deivę“ (rež. Gildas Aleksa). Čakros, pakvėpavimai, meditacijų stovyklos, savęs pažinimas ir kitos dvasingumo praktikos, kuris papildo bendradarbių santykių aiškinimosi iššūkiai tampa šaržuota spektaklio tema, kurioje šiuolaikinis žiūrovas tikrai bent šiek tiek atpažins save. Žinoma, jei tik buvo nors kartą pakliuvęs į kokią nors panašią praktiką.

Keleiviai, prašome prisisegti

Po „lengvesnės“ pradžios skrydis per spektaklius tampa vis labiau įtemptas. Ukrainiečių teatras „Left Bankas“ savo spektaklyje „HA*L*T” tikrino tikrovės ir iliuzijos ribas – susirinkę į diskusiją po spektaklio aktoriai panyrą ir panardina žiūrovus į nesibaigiantį sapną, kur sunku rasti ribas su realybe. Kas tikra? Krentančios bombos ar, rodos, puikiai atliktas vaidmuo „Hamlete“? Spektaklis sukurtas specialiai „Radar Ost Festival 2023“ atidarymui Berlyne ir subūrė įspūdingą aktorių kolektyvą. „Tai kaip tau sekėsi su Zelenskiu vaidinti?“, klausia kolega aktorės, kuri tikrai filmavosi su dabartiniu prezidentu seriale. „Jie visada laukia, kada pasakysi ačiū. Ačiū už rūbus. Ačiū maistą. Ačiū, kad esu” atviravo apie pabėgėlių gyvenimo atspalvius.

Nacionalinio Kauno dramos teatras šįkart į kelionę išsiuntė spektaklį „Antrininkas“ (rež. Augustas Gomatkevičius), kuris kiekvienam žiūrovui turėjo sukelti vidinę diskusiją – pritarti scenoje esantiems aktoriams, o  gal norisi prieštarauti?

Kadangi pasakojimas apie jau pasibaigusią kelionę, tai iškart kalbant apie Šiaulių dramos teatro spektaklį „Patina“ galiu dalintis, kad jo režisierė Eglė Švedkauskaitė įvertina, kaip geriausia festivalio režisierė, o pats spektaklis – geriausiu XIV–ojo festivalio „Com•media“ spektakliu. Tiek scenografiniai, tiek pačios Virginijos Rimkaitės pjesės kontrastai nepaprastai žadino visas teatrines jusles. Šeimos santykių tematika neišsemiama ir visada aktuali, puikus aktorių kolektyvas puikiai išpildo režisierės sumanymus, išskirtinė scenografija atliepia juos ir dėlionės detalės šiame spektaklyje taip sulimpa, kad telieka žavėtis.

Po renovacijos vėl į aktyvų teatrinių kelionių tvarkaraštį įsitraukiantis Marijampolės dramos teatras kaimynams atvežė spektaklį „Įeina laisvas žmogus“ (rež. Arvydas Lebeliūnas). Nesuprasto mokslininko gyvenimiškoje dilema – kada nusileisti žaidimo taisyklėms oponuoja santykiams su žmona ir dukra, kurios tiesiog norėtų turėti tradicinį šeimos gyvenimą. Kuris yra teisus? Kas turi nusileisti? Tikėti svajonėmis ar tapti realistu? Ir įdomu tai, kad spektaklis pateikia atsakymą į tokį sudėtingą klausimą, bet jį paliksime sužinosi pamačius.

Alytaus miesto teatras šį sezoną pradėjo įspūdinga premjera „Pilėnai“ (rež. Aleksandras Špilevoj), kuris festivalyje buvo apdovanotas už geriausią meninį sprendimą. Garsioji Margirio dilema scenoje pjaustoma įvairiomis kryptimis – ar jis tikrai turėjo pasielgti, kaip pasielgė ir kaip visa tai atrodytų dabartiniame pasaulyje. O gal JAU atrodo?

Ir vėl po tikrai stambaus spektaklio teatrinis skrydis perėjo į mono režimą. Įdomu, kad šiais metais tokių spektaklių net trys – be minėto „PRAeis“, „Kosmos Theatre“ „Diletantas (*susapnavęs Angelą) apie menininką Jeaną Cocteau, kuriame transformaciją išgyvena tiek pati mechanizuota scena, bet ir pats personažas vis bandantis ribas. Trečiasis monospektaklis, kurį atvežė Oskaro Koršunovo teatras „Šventoji“ (inscenizacijos autoriai Eglė Jackaitė, Kunigunda Dineikaitė, Dali Rust, Oskaras Koršunovas) per Marijos Egiptietės paveikslą į žiūrovus kreipiasi labai nepatogia tema – apie prievartą prieš moterį, kuri šįkart atskleidžiama labai asmeniniu keliu.

Dar vienas O. Koršunovo režisuotas spektaklis – „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama”. Įdomu, kad keturių valandų trukmė alytiškių neišgąsdino – salė buvo pilnutėlė ir žiūrovų dėmesys buvo išlaikytas iki galo. Filosofas Emanuelis Kantas pristatomas visai kitame amplua – draugų būryje atsipalaidavęs „Grynojo proto kritika“ autorius tarsi žaidžia su laiku. Pirmyn atgal, greičiau ar lėčiau – laikas tampa lyg dar vienu spektaklio veikėju. Aktoriai Ramūnas Cicėnas ir Indrė Patkauskaitė komisiją sužavėjo savo meistriškumu, kuri jiems skyrė geriausių aktorių apdovanojimą.

Vilniaus teatro „Lėlė“ pristatė spektaklį „Viskas, ko neturi“ (rež. Rolandas Kazlas), kuris skirtas poeto Valdemaro Kukulo gerbėjams. Per dvi su pusę valandos eilėmis papasakota poeto gyvenimo drama nepaliko abejingų.

Galima pastebėti, kad pirminė festivalio, kaip komedijų festivalio idėja, vis dar kažkur juntama. Žinoma, turininga festivalio programa pati diktuoja žanrų įvairovę, bet šiuolaikinės klounados perliukas iš Suomijos „Kallo Collective su pasirodymu „Administratorės“ nepaliko abejingų. Beveik valandą, beveik be žodžių, aktorės publiką beveik pravirkdė iš juoko. Na, o Balstogės lėlių teatras padovanojo žavingą „Kazanovos“ pastatymą, kuriame galima sakyti, kad viešai išskalbė garsiojo meilės avantiūristo Giacomo Casanova skalbinius tiesiogine ir perkeltine prasme, nes scenoje tikrai netrūko nei atvirų detalių apie jo gyvenimą, nei baltų paklodžių padžiautų ant virvių.

Dėmesio, leidžiamės

Teatrinis „Com•media“ skrydis baigėsi sėkmingai – žiūrovų lūkesčiai nutupdyti saugiai, o įspūdžiais besidžiaugiantys keleiviai jau svajoja apie kitą kelionę. Kitais metais laukia jubiliejinė, penkioliktoji „Com•media“ ir Alytaus miesto teatrui tenka nemenka užduotis ir atsakomybė paruošti dar geresnį „all inclusive“ atostogų paketą. Susitiksime po metų, kai už lango bus dargana, o užsukusiems į teatrą širdyje – pilnatvė.

Geros kelionės!

Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Alytaus miesto savivaldybė

Straipsnio autorė Goda Prapuolenytė-Leonavičienė