Patirtys Alytaus tarptautiniame teatrų festivalyje COM•MEDIA

Žiūrovus, dar neperžengusius teatro slenksčio, pasitiko liepsnos – it fakelai ar švyturiai, nušviečiantys kelią į kitą, intensyvesnį, teatro pripildytą pasaulį. Jų šiluma, blyksėjimas kūrė įspūdį, kad festivalis prasideda jau lauke, o teatras šiąnakt nebus pastatas – veikiau visus įtraukianti teritorija, kurioje gali nutikti bet kas.

Alytaus tarptautinio teatrų festivalio COM•MEDIA teatrinių įvykių naktis COM•MOON•A – dvylika valandų nenutrūkstamos kūrybos, muzikos, judesio, eksperimentų ir atradimų – veikė kaip neformalus, žaismingas ir kiek pašėlęs kultūrinių lunatikų susibūrimas, kuriame žiūrovas ne tik stebėjo, bet ir nuolat buvo kviečiamas žengti gilyn, tolyn į teatro pasaulį, pulsuojantį įvairiomis patirtimis. Teatrinės nakties programa intensyvi, kai kuriose vietose šiek tiek persidengianti, tad žiūrovas-dalyvis turėjo galimybę rinktis, formuodamas savąją patirčių kelionę.

Šio teksto autorės teatrinės nakties patyrimai prasidėjo rumunų „Metropolis Youth Theatre“ režisieriaus Andrei’aus Măjeri spektakliu „Who Killed My Father?“ („Kas nužudė mano tėvą?“). Spektaklis sukurtas pagal to paties pavadinimo prancūzų autoriaus Édouard’o Louis romaną (2018 m.). „Who Killed My Father?“ atveria skausmingą tėvo ir sūnaus santykį, kai artumo troškimas susiduria su kone neįveikiamais barjerais. Kūrinys kelia klausimą, kiek žmogaus likimą lemia jo asmeniniai pasirinkimai, o kiek – skurdas, darbo sąlygos ir sisteminė nelygybė. Toksiško maskulinizmo tema čia tampa struktūriniu reiškiniu, ribojančiu gebėjimą rodyti meilę ir pažeidžiamumą. Autobiografinėmis detalėmis pasižymintis Louis romanas spektakliui suteikia autentiško tiesmukiškumo, o kartu istoriją dar stipriau suaktualina šiandienos visuomenės kontekste. Plėtodami šias temas, aktoriai efektyviai įgalina įvairiapusį aktorinių įgūdžių arsenalą – fizinę raišką, šokio elementus, balso galimybes. Dėl tokios sinergijos spektaklis tampa ne tik meniniu pareiškimu, bet ir socialine diagnoze, aštriu komentaru apie atsakomybę, priklausymą ir kartų žaizdas.

Didžiojoje teatro salėje dar tebesklandančius apmąstymų aidus netrukus pakeitė interaktyvi, aktorių vedama ekskursija „EXŸKursas“, kuri perkėlė į mažiau pažintas teatro erdves. Šios ekskursijos įterpimas į festivalio programą pasirodė itin prasmingas, ne kartą teko išgyventi panašaus formato patirtis, bet ši išsiskyrė labai aiškia struktūra, puikiu balansu tarp informatyvumo, žaismingumo ir interaktyvumo. Vertintina, kad festivalio organizatoriai, teatro atstovai aiškiai, bet neprikišamai pademonstravo savo poziciją dabartinės Lietuvos kultūros situacijos atžvilgiu. Šios ekskursijos dalyviams taip pat buvo suteikta galimybė konstatuoti bei įamžinti savo mintis, pasinaudojant kamera arba purškiamųjų dažų flakonėliu.

Teatrinių patirčių kelionę pratęsė aktoriaus Tomo Pukio teatralizuotas Pauliaus Širvio poezijos skaitymas „Nelaimei ar laimei tave pažinau?“. Kamerinė Žaliojo klubo erdvė, nušviesta vos kelių žvakių, kūrė jaukią rimties atmosferą, primenančią neseniai išgyventą Vėlinių tylą ar artėjančio advento laukimą. Ši aplinka sustiprino aktoriaus balsą ir muzikinius intarpus, kurie organiškai pynėsi su Širvio eilėmis. Pukys pasižymėjo profesionalumu ir gebėjimu išlaikyti dėmesį net ir festivalio šurmuliui skverbiantis iš kitų erdvių – jautrus, tikslus, susitelkęs, jis vedė publiką per eilėraščius, pasakojamą istoriją taip, kad įvyko tikras aktoriaus ir žiūrovo susitikimas.

Kristijono Ribaičio ir grupės pasirodymas į teatrą įliejo ryškų energijos pliūpsnį – fojė akimirksniu tapo pulsuojančia koncertine erdve. Ritmingi kūriniai, sodrus garso sluoksnis ir atlikėjų užtaisas uždegė publiką, įtraukė net labiau pavargusius nakties dalyvius. Koncertas tapo ne tik atokvėpiu, bet ir festivalio impulsu, priminusiu, kad COM•MOON•A energija sklinda ir už tradicinių scenų ribų.

Meno grupės „Eksperimenta“ spektaklis „I am leaving… by Zo“ („Aš išeinu… Zo“), režisuotas graikų režisierės Gözde Atalay, scenoje sukūrė šiltą, žaismingą ir lengvai absurdišką pasaulį, jame pagrindinė veikėja višta, kuriama Marinos Mavrogeni, kvietė žiūrovus tapti gyva jos pasakojimo dalimi. Prieš pasirodymą išdalytas tekstas nubrėžė fantastišką, groteskišką Zo „mitologiją“, tačiau scenoje tai virto humoru ir spontaniškais momentais paremtu dialogu su publika. Veikėja lengvai provokavo, šmaikščiai komentavo, įnirtingai prašėsi dėmesio ir kūrė situacijas, kurios išlaikė žiūrovus ne tik įsitraukusius, bet ir nuoširdžiai pralinksmintus. Temos apie keliones, pasaulio įvairumą ar žmogaus keistenybes čia iškildavo lyg tarp kitko, natūraliai jas įpinant į komišką veiksmą. Zo personažas balansavo tarp naivaus žavesio ir švelnios ironijos, leidžiant publikai atpažinti save jos aikštinguose, bet smagiuose pareiškimuose. Spektaklis padarė lengvumo įspūdį – tai išvyka į keistą, bet šiltą pasaulį, kurį Zo galiausiai palieka taip pat spontaniškai, kaip ir į jį atvyko.

Režisierės, aktorės, dramaturgės Andros Kavaliauskaitės performansas „Tylumos“ sugrąžino į „EXŸKurso“ metu jau pažintą kamerinę teatro rūsio erdvę. Minimalizmu pasižyminčio performanso pagrindu tapo Kavaliauskaitės balsas, tekstas, buvimas. Nors erdvė ne visuomet išlaikė muzikos skaidrumą, pati vieta kūrė intymią, susitelkimo atmosferą. Muzikiniai naratyvai, atliepiantys Ukrainos kontekstą, kūriniui neabejotinai suteikė aktualumo, jautrumo. Tačiau performanso epizodai slinko labiau kaip nuotaikų eskizai nei aiški dramaturgija ar konceptuali autorės žinutė. Toks pavidalas performansą pavertė garsine-emocine kelione, vis dėlto joje kiek pritrūko ankstesniuose Kavaliauskaitės darbuose pastebimo pasirinktos temos (-ų) plėtojimo nuoseklumo.

Netrukus Petro Lisausko performansas „SMS / sukurkite mums sąlygas“ žiūrovus perkėlė į restauruotą buvusią Alytaus sinagogą, šiandien veikiančią kaip Audiovizualiųjų menų centras. Ši erdvė, masteliu ir architektūra išsiskirianti iš kitų festivalio lokacijų, tapo ne tik scenografija, bet ir performanso partneriu. Lisauskas, turintis ilgametę patirtį šiuolaikinio šokio, performanso ir auditorijos įtraukimo srityse, pasirinko ne choreografuoti kūnus, o suteikti jiems sąlygas – tikrąją šio kūrinio ašį. Didžiulėje salėje žiūrovai gavo tik nedideles instrukcijas, tačiau jos veikė kaip startiniai impulsai: kiekvienas galėjo valdyti šviesą, projekcijas, garsus, muziką ir, žinoma, įsitraukti judesiu. Erdvė netrukus ėmė pildytis atsitiktinumų ir individualios saviraiškos sluoksniais. Tokia performanso konstrukcija skatino pagarbią, meditatyvią ir drauge spontanišką atmosferą, kurioje žiūrovas tapo lygiaverte kūrinio dalimi. „Sukurti sąlygas“ čia reiškė ne tik atverti veikimui fizinę erdvę, bet ir suteikti saugią platformą tarpusavio įsiklausymui, refleksyviai bendrystei.

Po interaktyvių patirčių – sugrįžimas į Alytaus miesto teatrą, Mažają salę, kurioje prancūzų trupės „Company La Volada“ spektaklis „The Requiem of Sophie Withman“, režisuotas šio festivalio publikai jau pažįstamos Gözde Atalay. Šis spektalis – tai savita, tamsiu humoru ir grotesku alsuojanti solo istorija apie senstančią džiazo divą, desperatiškai bandančią išsaugoti savo sceninį mitą. Atlikėja Clémence Caillouel kuria personažą, kuriame susilieja elegancija ir griūvantis spindesys: negrabus lipimas į sceną, komplikuoti judesiai, trupantis makiažas tampa veikėjos pasakojimo dalimi, o ne vien dekoratyvia iliustracija. Šiuo personažu dekonstruojamos, pašiepiamos didžiųjų meilės mitų schemos, Sophie šlovės, romanų ir net tragiškų pabaigų troškimas tampa savotiška jos varomąja jėga. Caillouel kuriama veikėja nuolat įtraukia publiką, mezga žvilgsnio, judesio, net fizinės artumos dialogą, o keli žiūrovai galiausiai atsiduria scenoje ir tampa jos legendos veikėjais, liudytojais.

Artėjant prie teatrinės nakties finišo Didžiojoje teatro scenoje parodytas Vilniaus miesto šokio teatro „Low Air“ spektaklis „Me two / Savoj krūvoj“ (autorė ir choreografė Airida Gudaitė, režisierius Jonas Tertelis). Kūrinys tyrinėja jaunų žmonių tapatybę, savivoką ir bandymą susigaudyti tarp individualumo bei priklausymo grupei. Jame itin ryški tema „aš ir kiti“ – kaip augant keičiasi santykis su savo kūnu, balsu, emocijomis ir socialine aplinka. Spektaklio struktūroje nuolat susipina solo išpažintys ir bendri judesio epizodai, pabrėžiant, kad kiekvienas jaunuolis turi savą istoriją, bet visi susitinka bendrame, pulsuojančiame „krūvos“ ritme. Judesys, tekstiniai intarpai ir muzikos sluoksniai kuria gyvą, nuoširdų pasaulį, kuriame paauglystės trapumas, drąsa ir ironija egzistuoja greta. Čia kalbama apie baimes ir norus, bandymą būti išgirstam, apie tai, kaip svarbu atrasti savo vietą tarp kitų. Galiausiai spektaklis tampa švelniu, emociškai atviru dialogu apie brendimą ir savęs paieškas – tiek individualias, tiek kolektyvines.

COM•MOON•A naktis parodė, kad teatras gali būti ne tik scena, bet ir kelias, ne tik žiūrėjimas, bet ir dalyvavimas. Ši tarptautinio teatrų festivalio COM•MEDIA dalis sujungė skirtingus žanrus, estetikas ir emocijas į vertingą daugiasluoksnę patirtį.

Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Alytaus miesto savivaldybė

Miglė Munderzbakaitė