Andra Virbičianskienė: „Vaikams kuriu pasaulius, kuriuose norėčiau gyventi pati”

147-3-15Su­si­pa­žin­ki­te: Aly­taus te­at­re – jau­nie­ji kū­rė­jai ir jų kū­ry­ba. Re­ži­sie­rė An­dra Vir­bi­čians­kie­nė mies­to te­at­re dir­ba dar tik ke­tu­ris mė­ne­sius. Šiuo me­tu re­pe­tuo­ja sa­vo an­trą spek­tak­lį „Pa­čių pa­čiau­sia do­va­na“ (pir­mas – „Džo­na­ta­nas Li­vings­to­nas Žuv­ė­dra / Pra…“ pa­gal „At­vi­ro ra­to“ ak­to­riaus Jus­to Ter­te­lio pje­sę „Pra…“). Jis bus skir­tas vai­kams, kaip ir di­džio­ji da­lis An­dros kū­ry­bos, ku­rią ma­tė, gir­dė­jo ar skai­tė ma­žie­ji įvai­riuo­se Lie­tu­vos mies­tuo­se.

Bū­tų smal­su, ko­kie vė­jai jau­ną re­ži­sie­rę at­pū­tė į Dzū­ki­jos sos­ti­nę?

A.Vir­bi­čians­kie­nė už­au­go Kė­dai­niuo­se, stu­di­ja­vo Mu­zi­kos ir te­at­ro aka­de­mi­jo­je ak­to­riaus meist­riš­ku­mą, Klai­pė­dos uni­ver­si­te­te bai­gė re­ži­sū­ros stu­di­jas (Gy­čio Pa­de­gi­mo ir Da­riaus Meš­kaus­ko kur­sas). Vė­liau dir­bo Kau­no mu­zi­ki­nia­me te­at­re, su­kū­rė jau­ni­mo te­at­ro stu­di­ją Klai­pė­do­je. Ke­le­tas me­tų be te­at­ro – ir spren­di­mas at­va­žiuo­ti į Aly­tų, ne­pa­žįs­ta­mą mies­tą, ku­ria­me yra te­at­ras ir ge­ros są­ly­gos kur­ti.

„Aly­taus te­at­ras yra pui­kiau­sia erd­vė kur­ti, eks­pe­ri­men­tuo­ti. Ne­rei­kia net di­džio­sios sa­lės, kai yra ma­žo­ji su pro­fe­sio­na­liu ap­švie­ti­mu, sce­ni­ne įran­ga“, – A.Vir­bi­čians­kie­nė da­li­ja­si įspū­džiais, ku­riuos pa­ty­rė pra­vė­ru­si te­at­ro du­ris. Jos ma­ny­mu, tai, kad Aly­tu­je jau 25 se­zo­nus gy­vuo­ja te­at­ras, be ga­lo svar­bu. No­ri­si, kad ir jo pa­raiš­ka ki­tų Lie­tu­vos te­at­rų kon­teks­te bū­tų tvir­ta. Žiū­ro­vai lauk­tų gast­ro­lių, ku­rios ne­di­de­lio mies­to te­at­rui, be ki­ta ko, yra ir ga­li­my­bė iš­gy­ven­ti. Ta­čiau, no­rint ją iš­nau­do­ti, rei­kia su­do­min­ti žiū­ro­vus. Ir jau­nie­ji kū­rė­jai (Aly­taus te­at­re pas­ta­ruo­ju me­tu, be An­dros, pra­dė­jo dirb­ti ak­to­riai Vai­das Pra­spa­liaus­kas, Po­vi­las Šar­ma­vi­čius, Pet­ras Li­saus­kas), ir te­at­ro sen­bu­viai ieš­ko at­sa­ky­mo: kuo ga­lė­tų bū­ti iš­skir­ti­nis ir pa­trauk­lus Aly­taus te­at­ras, kaip ras­ti sa­vo žiū­ro­vą, jį su­do­min­ti?

„Ma­nau, kad spek­tak­liai vai­kams ga­lė­tų bū­ti vie­na to­kių ni­šų, ku­rias sėk­min­gai už­im­tu­me“, – sa­ko A.Vir­bi­čians­kie­nė, tu­rin­ti ga­na griež­tą nuo­mo­nę apie te­at­rą ma­žie­siems ir ke­lian­ti jam aukš­tus pro­fe­si­nius rei­ka­la­vi­mus. To­dėl ir jos nau­jas spek­tak­lis vai­kams „Pa­čių pa­čiau­sia do­va­na“ mies­to te­at­ro sce­no­je – dvi­gu­ba in­tri­ga.

– An­dra, te­ko gir­dė­ti apie Jū­sų pro­jek­tą „Jū­rų ar­kliu­ko Ko mei­lė“, ku­rio me­tu bu­vo su­kur­ta įgar­sin­ta pa­sa­ka, iš­leis­tas CD, pa­ro­dy­tas lė­lių spek­tak­lis. Jis ke­lia­vo po kū­di­kių ir vai­kų na­mus, jį ma­tė daug ma­žų­jų žiū­ro­vų. Spek­tak­lis „Pačių pa­čiausia dovana“ Alytaus teatro scenoje taip pat skirtas vaikams. Kodėl? Juk vaikai – sudėtin­giausia publika?

Ne­pa­sa­kyčiau. Sudėtingų žiūrovų būna tiek tarp suau­gusiųjų, tiek tarp vaikų. Sudėtinga nebent ta prasme, kad mažieji labai reiklūs. Jaučia, kur tiesa, o kur melas. Suaugę žiūrovai atsistoja ir išeina, o vaikai neiš­laiko dėmesio. Man jie yra pati ge­riausia publika, nes augina mus, vaikiško teatro kūrėjus. Ir todėl premjera kaskart yra tik pirmas žingsnis į spek­taklį, koks jis bus. Iš vaikų reakcijų supranti, kur turi eiti toliau. Tai labai įdo­mu. Saky­čiau, kad tas vadina­masis sudė­tin­gumas galbūt netgi ne vaikų, o jų tėvų problema. Ma­mos ir tėčiai veda arba neveda į teatrą, perka arba neperka knygų savo vaikams. Bet mažieji visada yra tokie pat, nes gimsta su savo šviesa. Tai mes, suaugusieji, bandome ją išsaugoti arba gesiname.

– Mo­ky­to­jai tuoj abė­cė­lė­je pri­trūks rai­džių kar­toms įvar­dy­ti (X, Y, Z) ir kan­try­bės ban­dy­ti jas ati­trauk­ti nuo iš­ma­nių­jų te­le­fo­nų bei kom­piu­te­rių. Kaip šio­je vie­to­je se­ka­si te­at­rui?

Šiuo­lai­ki­niai vai­kai man ne­at­ro­do iš­skir­ti­niai, to­dėl ko­vo­ti dėl jų dė­me­sio tik­rai ne­rei­kia – te­at­rui rei­kia tik aug­ti kar­tu su jais. Kaip su­do­min­ti bū­tent ši­tą vai­ką – pro­fe­si­nis iš­šū­kis. Jei te­at­ras ei­na tei­sin­ga lin­kme, vai­kai seks pas­kui, jei ne – įkniubs į te­le­fo­nus. Tas pats ir su pa­aug­liais. Už­au­go nuo­sta­bi kar­ta, ašt­rūs, mąs­tan­tys, tu­rin­tys sa­vo nuo­mo­nę ir ją iš­sa­kan­tys. Ma­ne tai ža­vi.

– Mi­nė­jo­te, kad tu­ri­te ga­na griež­tą nuo­mo­nę apie tą pro­duk­ci­ją, ku­rią šian­dien Lie­tu­vos te­at­rai siū­lo vai­kams. Ko­kią?

Taip, si­tu­a­ci­ja su spek­tak­liais vai­kams Lie­tu­vo­je la­bai su­dė­tin­ga. Ga­ji nuo­sta­ta, kad prie vai­kų ga­li­ma pri­ei­ti leng­viau­siais bū­dais: in­fan­ti­li kal­ba, daug spal­vų, mu­zi­ka iš ke­tu­rių akor­dų, ke­li po­pu­lia­rūs ju­de­siai, šiek tiek pa­grau­de­ni­mo, – štai ir va­di­na­ma­sis vai­kiš­kas spek­tak­lis ar­ba pa­ti di­džiau­sia klai­da, ko­kia tik ga­li bū­ti. Be Keis­tuo­lių te­at­ro, Klai­pė­dos jau­ni­mo te­at­ro, ne­la­bai ir ga­lėčiau daugiau įvar­dyti kokybiškų spektaklių vaikams, nors jiems reikia visai nedaug – gyvybės, tikrumo, vertybinio pamato ir žaismės. Ne vaidinti, kad žai­džiame, bet žaisti spektaklį. Rasti kontaktą. Žinoma, tai nėra lengva. Netgi ne dėl pačių vaikų, o dėl to, kad reikia labai pasi­temp­ti tiems, kurie spektaklį kuria. Scenoje turi būti energe­tiškai labai stiprus, bet nepervai­dinti. Privalai visą laiką žaisti ir dar perteikti žinią, kurią neši.

– Pa­ste­bė­siu, kad Aly­tu­je te­at­ro vai­kams si­tu­a­ci­ja ne šiaip pras­ta, bet tam tik­ra pras­me nu­li­nė: mies­to te­at­ras per me­tus pa­ro­do vos vie­ną vai­kiš­ką prem­je­rą, o gast­ro­li­nių tie­siog ne­at­ve­ža, net pras­tų. Su­ti­ki­te, su­ži­no­ti, kas yra blo­gas te­at­ras, taip pat nau­din­ga pa­tir­tis.

Man la­bai keis­ta, kad Aly­taus te­at­re taip ma­žai ku­ria­ma vai­kams. Kas po dvi­de­šim­ties me­tų at­eis žiū­rė­ti su­au­gu­sie­siems skir­tų spek­tak­lių, jei ne­au­gin­si­me sau žiū­ro­vo da­bar? To­dėl te­at­ras vai­kams yra di­de­lė at­sa­ko­my­bė, jį kur­da­mi tu­ri­me bū­ti dar reik­les­ni sau. Nuo mū­sų pri­klau­so, ar pa­ki­ši­me sau ko­ją at­ei­ty­je, ar vai­kai pa­mėgs te­at­rą ir no­rės ten at­ei­ti. Ži­no­ma, kol į mo­kyk­las ma­siš­kai ve­ža­mos kar­to­ni­nės de­ko­ra­ci­jos, pliu­ši­niai ap­da­rai ir in­fan­ti­lūs vai­di­ni­mai, nie­ko keis­to, jei vai­kai sa­ko: „Te­at­ras yra šlamš­tas.“ Daž­nai sau kar­to­ju: „Ne­už­miršk, An­dra, kad vai­kai yra pro­tin­gi.“ Pa­si­ti­kė­ki­me vai­kais, ku­rie ne­re­tai pa­ma­to dau­giau nei jų tė­vai. Ži­no­ma, ne ma­žiau svar­bus klau­si­mas, ar po spek­tak­lio su­au­gu­sie­ji kal­ba su vai­kais. Gal auk­lė­to­jos tie­siog už­si­de­da pliu­są? Te­at­ras ne­si­bai­gia plo­ji­mais. Kū­ry­ba vai­kams pa­de­da iš­girs­ti tam tik­ras tie­sas, už­duo­ti klau­si­mus. Pa­vyz­džiui, vie­na­me spek­tak­ly­je kal­bė­jo­me apie vai­kus, ku­rie gy­ve­na glo­bos na­muo­se, ir tė­vai pri­pa­ži­no, kad re­tas šei­mo­je kal­ba apie to­kias si­tu­a­ci­jas. Svar­bi ži­nia, kad tie vai­kai nie­kuo ne­si­ski­ria, tie­siog gy­ve­na vi­si drau­ge di­de­liuo­se na­muo­se. Ma­nau, pats di­džiau­sias už­da­vi­nys ku­riant vai­kams yra už­duo­ti klau­si­mą, o ne at­sa­ky­ti į jį.

– Spek­tak­lį „Pačių pačiausia dovana“ kuriate pagal pačios autorinę medžiagą. Ar smagu rašyti pasakas, kurti spektaklius vaikams?

– Tik­rai taip. Kur­ti pa­sa­kas pra­dė­jau se­niai, dar mo­ky­da­ma­si Mu­zi­kos ir te­at­ro aka­de­mi­jo­je, pas­kui iš­ėjo kny­ga ir CD. Ma­nęs daž­nai klau­sia: ko­dėl vai­kams? Ne­ži­nau, vis­kas iš­ei­na tar­si sa­vai­me. Man be ga­lo sma­gu kur­ti pa­sau­lius, o dar sma­giau, kai žo­dis virs­ta veiks­mu. Tai jo­kiu bū­du ne­reiš­kia, kad nei­giu tai, kas su­kur­ta iki šiol. Yra be ga­lo gra­žių kū­ri­nių, ypač dabar leidžiama vertingų knygų vaikams ir paaugliams. Bet kol dar mano pačios fantazija auga, aš leidžiuosi paskui ją. Nes kurdamas vaikams spinduliuoji labai daug šviesos, kalbi apie gražius dalykus, pasau­lius, kuriuose norėtum ir pats gyventi. Tai tam tikri vaistai sau. Aš kartais sakau, kad esu didžiulė savanaudė, nes kurdama gaunu šių vaistų labai daug. Aišku, paskui būna sunku išeiti į gatvę ir susitikti su realybe. Bet iš esmės labai gera, o stebėti, kaip tavo sukurtą spek­taklį priima vaikai, – ypatingas malonumas.

„Su­au­gu­sie­ji ku­ria dra­mas, o vai­kai iš to juo­kia­si, to ne­pri­ima – ir jie yra tei­sūs”

Jau­niau­sias mies­to te­at­ro ak­to­rius – Po­vi­las ŠAR­MA­VI­ČIUS. 2013 me­tais Lie­tu­vos mu­zi­kos ir te­at­ro aka­de­mi­jo­je jis įgi­jo vai­dy­bos ba­ka­lau­rą (spe­cia­li­za­ci­ja – ak­to­rius, kur­so va­do­vas Jo­nas Vait­kus). Vai­di­no Ru­sų dra­mos te­at­re, nuo 2015 me­tų Aly­taus mies­to te­at­ro ak­to­rius. Ku­ria vaid­me­nį spek­tak­ly­je „Pa­čių pa­čiau­sia do­va­na“.

– Ką ak­to­riui reiš­kia vai­din­ti vai­kams?

– Vi­su pir­ma – jaus­ti la­bai di­de­lę pa­gar­bą ir at­sa­ko­my­bę prieš pa­tį vai­ką. Aš ma­nau, ak­to­rius to­kiu bū­du tu­ri ga­li­my­bę pa­kliū­ti į tik­rą pa­sau­lį, at­si­dur­ti aki­sta­to­je su sa­vi­mi. Čia at­si­ve­ria daug ga­li­my­bių. Pa­ten­ki į pa­sau­lį, ku­ris dar nė­ra su­sve­ti­mė­jęs, su­ge­dęs, kur ne­veiks ta­vo bai­mių iliu­zi­jos. Ku­ri re­a­ly­bę to­kią, ko­kios trokš­ti. Ne­re­tai į šį šva­rų pa­sau­lį ir no­ri­si pa­bėg­ti sa­vo są­mo­nė­je, kur su­pran­ti, kad ta­vo kau­kės, ku­rias nau­do­ji su­au­gu­sių­jų pa­sau­ly­je, čia neveiks.

Vai­din­ti vai­kams – tai ne­me­luo­ti. Yra daug kvai­lų spek­tak­lių vai­kams, ku­rie pri­si­den­gia štam­pu „spek­tak­lis vai­kams“. Juo­se ak­to­riai tam­pa pa­na­šūs į ne­kva­li­fi­kuo­tus pe­da­go­gus, ku­rie vi­siš­kai ne­tu­ri kom­pe­ten­ci­jos ir ne­ken­čia sa­vo dar­bo. Be to, ne­ži­no, kad vai­kas yra be ga­lo pro­tin­ga ir ver­ti­nan­ti, iš­min­tin­ga as­me­ny­bė, ku­ri ne­mo­ka ir ne­no­ri me­luo­ti. Tie­siog jo pri­gim­tis jam to ne­lei­džia.

Kai ku­rie spek­tak­liai vai­kams iš tie­sų ap­gai­lė­ti­ni. Ten­ka ma­ty­ti ak­to­rius, esan­čius sce­no­je tarp kit­ko ir vei­kian­čius tarp kit­ko, nes tai juk „tik“ spek­tak­lis vai­kams. To­kiais at­ve­jais man pa­si­da­ro gai­la ši­to ma­žo žmo­gaus, kad į jį taip žiū­ri­ma. Vai­kai ne­tu­ri vi­di­nių de­mo­nų, ma­to pa­sau­lį ne­iš­kreip­tą, va­do­vau­ja­si ne lo­gi­ka, bet in­tui­ci­ja, ir tai svar­biau­sia. Spek­tak­liui vai­kams rei­ka­lin­gas at­si­da­vi­mas, žan­ras, tvar­ka, ypač at­mo­sfe­ra, pa­są­mo­ni­niai da­ly­kai, pras­mė, kon­teks­tas.

Tie­są sa­kant, kiek­vie­nas kū­rė­jas, no­rin­tis su­kur­ti ką nors tik­ro vai­kams, yra kon­flik­te su sa­vi­mi. Rei­kia nu­ga­lė­ti su­sve­ti­mė­ji­mą, at­kaps­ty­ti sa­vy­je tai, ką kal­ba vi­dus. At­skir­ti, kas jo ir ne jo šia­me pa­sau­ly­je. Šio kon­flik­to me­tu kū­rė­jas pri­va­lo nu­si­kel­ti į vai­kys­tę, ką aš va­di­nu gry­ną­ja są­mo­ne. Be prie­dan­gos. Ir tai anaip­tol ne­reiš­kia nu­si­kel­ti į vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mus, tai reiš­kia at­ras­ti gry­ną­jį sa­ve iš nau­jo. Vai­din­ti ar re­ži­suo­ti vai­kams – ne­reiš­kia da­ry­ti lėkš­čiau. Tai reiš­kia kal­bė­ti apie tas pa­čias ver­ty­bes, tik ne­su­ga­din­ta ir be ga­lo tik­ra vai­kų kal­ba.

– Koks yra šiuo­lai­ki­nis ma­ža­sis žiū­ro­vas? Ar ne­ten­ka te­at­rui kon­ku­ruo­ti dėl jo dė­me­sio, pa­vyz­džiui, su šiuo­lai­ki­nė­mis in­for­ma­ci­nė­mis tech­no­lo­gi­jo­mis?

– Šiuo­lai­ki­nį ma­žą­jį žiū­ro­vą aš la­bai my­liu, jis man au­to­ri­te­tas. Jei jis ma­tys ne­są­mo­nę sce­no­je, ir sa­kys, kad tai vi­siš­ka ne­są­mo­nė. Ir tei­sin­gai da­rys. Ko­dėl vai­kas tu­ri su­telk­ti dė­me­sį į tai, kas jam ne­įdo­mu? Pri­va­lo­me im­ti pa­vyz­dį iš vai­kų, nes jie ne­mo­ka me­luo­ti sau. Daž­nas su­au­gęs dėl sa­vo kvai­lu­mo nu­gy­ve­na vi­są gy­ve­ni­mą sau me­luo­da­mas, pri­im­da­mas ne­tik­rus da­ly­kus, da­ry­da­mas tai, ko ne­no­ri, kam nė­ra pa­šauk­tas iš tik­rų­jų, ap­si­me­ti­nė­da­mas, mė­si­nė­da­mas sa­ve. Su­au­gu­sie­ji ku­ria dra­mas, o vai­kai iš to juo­kia­si, to ne­pri­ima. Man la­bai gai­la, kad vai­kai su­au­gu­sių­jų daž­nai lai­ko­mi ra­cio­na­liai ne­mąs­tančiais, judriais mažais padarėliais, nelyg monstriukais, kurie nenustygsta vietoje, nes kažkodėl reikia nustygti, nebežaisti, nebesijuokti iš gyvenimo… Vaikai yra nuosta­biausi revoliucionieriai, postu­latai, kurie kovoja su suaugusiųjų idiotizmu, su jų taisyklėmis, kurios neretai yra tuščios. Išdykė­liškumu, kaprizais jie maištauja prieš pasaulį, kuris yra netikras.

O apie IT… Ko­dėl te­at­ras tu­ri kon­ku­ruo­ti su šiuo­lai­ki­nė­mis IT, jei tai vi­siš­kai ne­su­si­ję da­ly­kai? Te­at­ras iš­gel­bės kaž­ką nuo IT? Nuo te­ro­riz­mo? Nuo ka­ro? Te­at­re nie­kas nei ati­trau­kia, nei ko­vo­ja. Iš­vis iš kur iš­trauk­ta to­kia po­zi­ci­ja apie te­at­ro ko­vą su kaž­kuo? Ne­są­mo­nė. Te­at­ras ste­bi reiš­ki­nius ir ku­ria pa­sau­lius. Vi­sa­to­je be ga­lo pa­pras­ta tvar­ka – veiks­mas ir ato­veiks­mis. IT yra ge­rai, ir, man ro­dos, vi­siš­kai tei­sin­ga, kad vai­kas su IT su­si­drau­gau­ja. Jei jis ma­to tuš­čią ir nuo­bo­dų, ne­įdo­mų pa­sau­lį, bus ten, kur jam įdo­mu, kur jį trau­kia. Jei­gu jam ne­ne­ša jo­kios nau­dos ap­lin­ki­nis pa­sau­lis ir jam tai nė­ra įdo­mu, jis ras sa­ve ki­tur, kad ir IT, ir taps pri­klau­so­mas ar­ba ne. Bet ne dėl to, kad IT yra blo­gis, dėl to, kad mes, su­au­gu­sie­ji, esa­me di­džiau­si nuo­bo­dos ir me­la­giai. Kal­ti­na­me IT, vai­kus, bet pa­tys pa­mirš­ta­me, kad iš­ra­do­me įsta­ty­mą tik po to, kai at­si­ti­ko nu­si­kal­ti­mas. Ir tai jau yra me­las. Pa­li­ki­me vai­kus ir IT ra­my­bė­je, klaus­ki­me sa­vęs, kas esa­me.

– Kaip keičiasi pats teatras vaikams? Galbūt jis rizikuoja tapti toks pat komercinis kaip ir, pavyzdžiui, „Domino“ pasiūla tėveliams?

– Ne­ži­nau, kaip keičiasi teatras vaikams, aš tiesiog darau, ką galiu ir kaip suprantu. Visko pasaulyje pilna. Čia, Lietuvoje, prisižiūri ir vieno, ir kito. Viename teatre nyksta spektaklis vaikams, nes be žanro, be atmosferos, be minties, o kitame, žiūrėk, atsitinka ste­buklas – į vaiką pasižiūrėta taip, kaip turi būti pasižiūrėta iš tikrųjų. Režisierės Olgos Lapinos spektaklis „Stebuklingoji krei­delė“ – gražu žiūrėti. Nemeluo­jama. Tikra. Įdomu. Nuvažiuoji į Daniją, vėlgi pamatai, kaip atsa­kin­gai žiūrima į vaiką, kaip jie jį užkrečia, pakeri spektaklio atmos­fera, požiūriu. Visko pilna. Vieni daro, kiti ne.

Kuo blo­ga ko­mer­ci­ja? Ir apie ko­kią ko­mer­ci­ją kal­ba­me? Jei apie „Do­mi­no“, kon­kre­čiai apie su­au­gu­sių­jų spek­tak­lius – man ne­įdo­mu, gal ko­kia su­per­ma­ma ar „ce­pe­li­nų va­dy­bi­nin­kas“ ir „su­virš­kin­tų“. Dėl ak­to­rių, ku­rie ten vai­di­na, – šau­nuo­liai, gra­žiai tech­niš­kai dir­ba ta­me žan­re. Pa­gar­ba. Kas čia per sin­dro­mas stum­ti ant „Do­mi­no“? Pa­li­ki­me jį ra­my­bė­je. Kai ku­rie iš­vis nie­ko ne­da­ro, tik šne­ka. Na­cio­na­li­nis – te­at­ras, o „Do­mi­no“ jau ne te­at­ras. Tai ne­su­ly­gi­na­mi da­ly­kai. O jei nu­liūs­ta­ma dėl to, kad tam tik­ri žmo­nės ren­ka­si la­biau tai, kas įvar­di­ja­ma po­psu, rei­kė­tų džiaug­tis, kad jie vis dar ei­na į te­at­rą. Kai ku­rie iš­vis ne­ži­no, kas tai yra. Jiems te­at­ro ne­rei­kia ir nie­ka­da ne­pri­reiks. Ir nie­ko čia blo­go.

Dėl aukš­to me­ni­nio ly­gio – tai jau mū­sų pro­ble­ma, o ne žiū­ro­vo. Tai vir­to su­si­reikš­mi­ni­mo sin­dro­mu. Vi­sais lai­kais bū­ta vi­so­kio te­at­ro, ne­rei­kia grau­din­tis dėl to. Na­tū­ra­lūs pro­ce­sai. Aš vi­suo­met au­gau su nuo­sta­ta, kad me­nas yra tik ma­no ir ma­no ko­le­gų rei­ka­las. Tai aki­vaiz­du. Ne­pri­va­lau nu­liūs­ti, kad kaž­kam jo ne­rei­kia ar ne­no­ri­ma, ar no­ri­ma to, kas man ne­pa­tin­ka, kur aš jau tei­giu, kad ten ne me­nas… Vi­sų pir­ma jo rei­kia man, ir tai svar­biau­sia. Po­žiū­ris ne­si­keis, rei­kia gud­rau­ti, jei jau ke­ti­na­ma kaž­kaip pa­veik­ti tą varg­šą tei­sin­gą žiū­ro­vą, ku­rį taip kal­ti­na­me dėl jo kul­tū­ri­nio sko­nio sto­kos. Ko­dėl į Os­ka­ro Kor­šu­no­vo „Iš­va­ry­mą“ at­ėjo ir „ce­pe­li­nų va­dy­bi­nin­kas“, ir su­per­ma­ma, ir tas pats Už­kal­nio iš­peik­tas „bu­du­lis“? Ne­pa­mirš­kim vi­sos „me­ni­nin­ki­jos“ ir „grie­ti­nė­lės“, ku­ri ėjo ir žiū­rė­jo tą spek­tak­lį, įver­ti­no.

Be to, sun­ku su­pras­ti, kas yra ko­mer­ci­nis te­at­ras vai­kams. Ne­gi pra­dė­si­me iš to sin­dro­mo ir vai­kus skirs­ty­ti į ko­mer­ci­nius žiū­ro­vus ir ne­ko­mer­ci­nius? Vai­kui tai ne­rū­pi, jam ne­įdo­mūs ši­tie tuš­ti ter­mi­nai „ko­mer­ci­ja“, „ne­ko­mer­ci­ja“. Jį ar­ba su­do­mi­na, įtrau­kia spek­tak­lis, ar­ba ne. Jei jis įdo­mus, uni­ka­lus, sa­vi­tas, ge­ra žiū­rė­ti, man vi­siš­kai ne­svar­bu, ar jis ko­mer­ci­nio te­at­ro, ar ne­ko­mer­ci­nio. Ani­ma­ci­ja, Dis­ney`us – ko­mer­ci­ja ar ne? Ar ko­mer­ci­ja ir me­nas vie­na­me? Čia jau pra­si­ker­ta lo­gi­ka. Vis­kas pri­klau­so nuo to, ko­kią ži­nu­tę siun­ti į ete­rį.

– Ar re­pe­tuo­da­mi šį spek­tak­lį jau pa­ju­to­te ka­lė­di­nę nuo­tai­ką ir… ko ta pro­ga pa­lin­kė­tu­mė­te mies­to te­at­ro tru­pei?

– Kas yra „ka­lė­di­nė nuo­tai­ka“? La­bai nu­val­kio­ta fra­zė. Jei ma­nęs klau­sia­te, kas man yra ka­lė­di­nė nuo­tai­ka, tai ma­no ma­mos kve­pian­tys na­mai, snie­go pa­ta­las, rūks­tan­ti ci­ga­re­tė tarp su­stin­gu­sių nuo šalčio pirštų, karštas vy­nas, cinamonas, meilė, nuo žmo­nių įvairovės, jų kūnų ir minčių ūžiantis miestas, muzika, draugas, šaltas vakaras ant vieno iš Vilniaus rajono stogų, sapnas, pilnatvė ir visa ko apmąstymas, džiaugsmas ir dėkingumas tam, kad esu ir kas esu.

Ar pa­ju­tau ka­lė­di­nę nuo­tai­ką re­pe­tuo­da­mas šį spek­tak­lį? Taip, nes to­je ka­lė­di­nė­je ma­no nuo­tai­ko­je nė­ra „Ak­ro­po­lio“ ir nuo­lai­dų, vi­so­kių karš­ti­nių, karšt­li­gių, tirps­mų, pro­cen­tų, nuo­lai­dų, idio­tiz­mo… Yra vi­sa, kas tik­ra. Yra tie­sa. Pa­ju­tau, nes šia­me spek­tak­ly­je ati­da­viau daug sa­vęs. O kai tai pa­da­rai, pa­si­da­ro drą­su, sa­vi­ta, gy­ve­ni tik tuo, kas esi ir kuo ti­ki.

Ko­le­goms pa­lin­kė­čiau ne­sto­vė­ti vie­to­je, nes sto­vin­tis van­duo pra­de­da dvok­ti. Džiau­ki­mės, kad esa­me. Šil­čiau­sio ir jaut­riau­sio bu­vi­mo. Ti­kė­ji­mo. Ne­pa­mirš­ki­te ir to, kas esa­te ir ko at­ėjo­te.

Saulė Pinkevičienė
Alytausnaujienos.lt
2015-12-12

Naujausi įrašai