Andra Virbičianskienė: „Vaikams kuriu pasaulius, kuriuose norėčiau gyventi pati”
Susipažinkite: Alytaus teatre – jaunieji kūrėjai ir jų kūryba. Režisierė Andra Virbičianskienė miesto teatre dirba dar tik keturis mėnesius. Šiuo metu repetuoja savo antrą spektaklį „Pačių pačiausia dovana“ (pirmas – „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra / Pra…“ pagal „Atviro rato“ aktoriaus Justo Tertelio pjesę „Pra…“). Jis bus skirtas vaikams, kaip ir didžioji dalis Andros kūrybos, kurią matė, girdėjo ar skaitė mažieji įvairiuose Lietuvos miestuose.
Būtų smalsu, kokie vėjai jauną režisierę atpūtė į Dzūkijos sostinę?
A.Virbičianskienė užaugo Kėdainiuose, studijavo Muzikos ir teatro akademijoje aktoriaus meistriškumą, Klaipėdos universitete baigė režisūros studijas (Gyčio Padegimo ir Dariaus Meškausko kursas). Vėliau dirbo Kauno muzikiniame teatre, sukūrė jaunimo teatro studiją Klaipėdoje. Keletas metų be teatro – ir sprendimas atvažiuoti į Alytų, nepažįstamą miestą, kuriame yra teatras ir geros sąlygos kurti.
„Alytaus teatras yra puikiausia erdvė kurti, eksperimentuoti. Nereikia net didžiosios salės, kai yra mažoji su profesionaliu apšvietimu, scenine įranga“, – A.Virbičianskienė dalijasi įspūdžiais, kuriuos patyrė pravėrusi teatro duris. Jos manymu, tai, kad Alytuje jau 25 sezonus gyvuoja teatras, be galo svarbu. Norisi, kad ir jo paraiška kitų Lietuvos teatrų kontekste būtų tvirta. Žiūrovai lauktų gastrolių, kurios nedidelio miesto teatrui, be kita ko, yra ir galimybė išgyventi. Tačiau, norint ją išnaudoti, reikia sudominti žiūrovus. Ir jaunieji kūrėjai (Alytaus teatre pastaruoju metu, be Andros, pradėjo dirbti aktoriai Vaidas Praspaliauskas, Povilas Šarmavičius, Petras Lisauskas), ir teatro senbuviai ieško atsakymo: kuo galėtų būti išskirtinis ir patrauklus Alytaus teatras, kaip rasti savo žiūrovą, jį sudominti?
„Manau, kad spektakliai vaikams galėtų būti viena tokių nišų, kurias sėkmingai užimtume“, – sako A.Virbičianskienė, turinti gana griežtą nuomonę apie teatrą mažiesiems ir kelianti jam aukštus profesinius reikalavimus. Todėl ir jos naujas spektaklis vaikams „Pačių pačiausia dovana“ miesto teatro scenoje – dviguba intriga.
– Andra, teko girdėti apie Jūsų projektą „Jūrų arkliuko Ko meilė“, kurio metu buvo sukurta įgarsinta pasaka, išleistas CD, parodytas lėlių spektaklis. Jis keliavo po kūdikių ir vaikų namus, jį matė daug mažųjų žiūrovų. Spektaklis „Pačių pačiausia dovana“ Alytaus teatro scenoje taip pat skirtas vaikams. Kodėl? Juk vaikai – sudėtingiausia publika?
– Nepasakyčiau. Sudėtingų žiūrovų būna tiek tarp suaugusiųjų, tiek tarp vaikų. Sudėtinga nebent ta prasme, kad mažieji labai reiklūs. Jaučia, kur tiesa, o kur melas. Suaugę žiūrovai atsistoja ir išeina, o vaikai neišlaiko dėmesio. Man jie yra pati geriausia publika, nes augina mus, vaikiško teatro kūrėjus. Ir todėl premjera kaskart yra tik pirmas žingsnis į spektaklį, koks jis bus. Iš vaikų reakcijų supranti, kur turi eiti toliau. Tai labai įdomu. Sakyčiau, kad tas vadinamasis sudėtingumas galbūt netgi ne vaikų, o jų tėvų problema. Mamos ir tėčiai veda arba neveda į teatrą, perka arba neperka knygų savo vaikams. Bet mažieji visada yra tokie pat, nes gimsta su savo šviesa. Tai mes, suaugusieji, bandome ją išsaugoti arba gesiname.
– Mokytojai tuoj abėcėlėje pritrūks raidžių kartoms įvardyti (X, Y, Z) ir kantrybės bandyti jas atitraukti nuo išmaniųjų telefonų bei kompiuterių. Kaip šioje vietoje sekasi teatrui?
– Šiuolaikiniai vaikai man neatrodo išskirtiniai, todėl kovoti dėl jų dėmesio tikrai nereikia – teatrui reikia tik augti kartu su jais. Kaip sudominti būtent šitą vaiką – profesinis iššūkis. Jei teatras eina teisinga linkme, vaikai seks paskui, jei ne – įkniubs į telefonus. Tas pats ir su paaugliais. Užaugo nuostabi karta, aštrūs, mąstantys, turintys savo nuomonę ir ją išsakantys. Mane tai žavi.
– Minėjote, kad turite gana griežtą nuomonę apie tą produkciją, kurią šiandien Lietuvos teatrai siūlo vaikams. Kokią?
– Taip, situacija su spektakliais vaikams Lietuvoje labai sudėtinga. Gaji nuostata, kad prie vaikų galima prieiti lengviausiais būdais: infantili kalba, daug spalvų, muzika iš keturių akordų, keli populiarūs judesiai, šiek tiek pagraudenimo, – štai ir vadinamasis vaikiškas spektaklis arba pati didžiausia klaida, kokia tik gali būti. Be Keistuolių teatro, Klaipėdos jaunimo teatro, nelabai ir galėčiau daugiau įvardyti kokybiškų spektaklių vaikams, nors jiems reikia visai nedaug – gyvybės, tikrumo, vertybinio pamato ir žaismės. Ne vaidinti, kad žaidžiame, bet žaisti spektaklį. Rasti kontaktą. Žinoma, tai nėra lengva. Netgi ne dėl pačių vaikų, o dėl to, kad reikia labai pasitempti tiems, kurie spektaklį kuria. Scenoje turi būti energetiškai labai stiprus, bet nepervaidinti. Privalai visą laiką žaisti ir dar perteikti žinią, kurią neši.
– Pastebėsiu, kad Alytuje teatro vaikams situacija ne šiaip prasta, bet tam tikra prasme nulinė: miesto teatras per metus parodo vos vieną vaikišką premjerą, o gastrolinių tiesiog neatveža, net prastų. Sutikite, sužinoti, kas yra blogas teatras, taip pat naudinga patirtis.
– Man labai keista, kad Alytaus teatre taip mažai kuriama vaikams. Kas po dvidešimties metų ateis žiūrėti suaugusiesiems skirtų spektaklių, jei neauginsime sau žiūrovo dabar? Todėl teatras vaikams yra didelė atsakomybė, jį kurdami turime būti dar reiklesni sau. Nuo mūsų priklauso, ar pakišime sau koją ateityje, ar vaikai pamėgs teatrą ir norės ten ateiti. Žinoma, kol į mokyklas masiškai vežamos kartoninės dekoracijos, pliušiniai apdarai ir infantilūs vaidinimai, nieko keisto, jei vaikai sako: „Teatras yra šlamštas.“ Dažnai sau kartoju: „Neužmiršk, Andra, kad vaikai yra protingi.“ Pasitikėkime vaikais, kurie neretai pamato daugiau nei jų tėvai. Žinoma, ne mažiau svarbus klausimas, ar po spektaklio suaugusieji kalba su vaikais. Gal auklėtojos tiesiog užsideda pliusą? Teatras nesibaigia plojimais. Kūryba vaikams padeda išgirsti tam tikras tiesas, užduoti klausimus. Pavyzdžiui, viename spektaklyje kalbėjome apie vaikus, kurie gyvena globos namuose, ir tėvai pripažino, kad retas šeimoje kalba apie tokias situacijas. Svarbi žinia, kad tie vaikai niekuo nesiskiria, tiesiog gyvena visi drauge dideliuose namuose. Manau, pats didžiausias uždavinys kuriant vaikams yra užduoti klausimą, o ne atsakyti į jį.
– Spektaklį „Pačių pačiausia dovana“ kuriate pagal pačios autorinę medžiagą. Ar smagu rašyti pasakas, kurti spektaklius vaikams?
– Tikrai taip. Kurti pasakas pradėjau seniai, dar mokydamasi Muzikos ir teatro akademijoje, paskui išėjo knyga ir CD. Manęs dažnai klausia: kodėl vaikams? Nežinau, viskas išeina tarsi savaime. Man be galo smagu kurti pasaulius, o dar smagiau, kai žodis virsta veiksmu. Tai jokiu būdu nereiškia, kad neigiu tai, kas sukurta iki šiol. Yra be galo gražių kūrinių, ypač dabar leidžiama vertingų knygų vaikams ir paaugliams. Bet kol dar mano pačios fantazija auga, aš leidžiuosi paskui ją. Nes kurdamas vaikams spinduliuoji labai daug šviesos, kalbi apie gražius dalykus, pasaulius, kuriuose norėtum ir pats gyventi. Tai tam tikri vaistai sau. Aš kartais sakau, kad esu didžiulė savanaudė, nes kurdama gaunu šių vaistų labai daug. Aišku, paskui būna sunku išeiti į gatvę ir susitikti su realybe. Bet iš esmės labai gera, o stebėti, kaip tavo sukurtą spektaklį priima vaikai, – ypatingas malonumas.
„Suaugusieji kuria dramas, o vaikai iš to juokiasi, to nepriima – ir jie yra teisūs”
Jauniausias miesto teatro aktorius – Povilas ŠARMAVIČIUS. 2013 metais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje jis įgijo vaidybos bakalaurą (specializacija – aktorius, kurso vadovas Jonas Vaitkus). Vaidino Rusų dramos teatre, nuo 2015 metų Alytaus miesto teatro aktorius. Kuria vaidmenį spektaklyje „Pačių pačiausia dovana“.
– Ką aktoriui reiškia vaidinti vaikams?
– Visu pirma – jausti labai didelę pagarbą ir atsakomybę prieš patį vaiką. Aš manau, aktorius tokiu būdu turi galimybę pakliūti į tikrą pasaulį, atsidurti akistatoje su savimi. Čia atsiveria daug galimybių. Patenki į pasaulį, kuris dar nėra susvetimėjęs, sugedęs, kur neveiks tavo baimių iliuzijos. Kuri realybę tokią, kokios trokšti. Neretai į šį švarų pasaulį ir norisi pabėgti savo sąmonėje, kur supranti, kad tavo kaukės, kurias naudoji suaugusiųjų pasaulyje, čia neveiks.
Vaidinti vaikams – tai nemeluoti. Yra daug kvailų spektaklių vaikams, kurie prisidengia štampu „spektaklis vaikams“. Juose aktoriai tampa panašūs į nekvalifikuotus pedagogus, kurie visiškai neturi kompetencijos ir nekenčia savo darbo. Be to, nežino, kad vaikas yra be galo protinga ir vertinanti, išmintinga asmenybė, kuri nemoka ir nenori meluoti. Tiesiog jo prigimtis jam to neleidžia.
Kai kurie spektakliai vaikams iš tiesų apgailėtini. Tenka matyti aktorius, esančius scenoje tarp kitko ir veikiančius tarp kitko, nes tai juk „tik“ spektaklis vaikams. Tokiais atvejais man pasidaro gaila šito mažo žmogaus, kad į jį taip žiūrima. Vaikai neturi vidinių demonų, mato pasaulį neiškreiptą, vadovaujasi ne logika, bet intuicija, ir tai svarbiausia. Spektakliui vaikams reikalingas atsidavimas, žanras, tvarka, ypač atmosfera, pasąmoniniai dalykai, prasmė, kontekstas.
Tiesą sakant, kiekvienas kūrėjas, norintis sukurti ką nors tikro vaikams, yra konflikte su savimi. Reikia nugalėti susvetimėjimą, atkapstyti savyje tai, ką kalba vidus. Atskirti, kas jo ir ne jo šiame pasaulyje. Šio konflikto metu kūrėjas privalo nusikelti į vaikystę, ką aš vadinu grynąja sąmone. Be priedangos. Ir tai anaiptol nereiškia nusikelti į vaikystės prisiminimus, tai reiškia atrasti grynąjį save iš naujo. Vaidinti ar režisuoti vaikams – nereiškia daryti lėkščiau. Tai reiškia kalbėti apie tas pačias vertybes, tik nesugadinta ir be galo tikra vaikų kalba.
– Koks yra šiuolaikinis mažasis žiūrovas? Ar netenka teatrui konkuruoti dėl jo dėmesio, pavyzdžiui, su šiuolaikinėmis informacinėmis technologijomis?
– Šiuolaikinį mažąjį žiūrovą aš labai myliu, jis man autoritetas. Jei jis matys nesąmonę scenoje, ir sakys, kad tai visiška nesąmonė. Ir teisingai darys. Kodėl vaikas turi sutelkti dėmesį į tai, kas jam neįdomu? Privalome imti pavyzdį iš vaikų, nes jie nemoka meluoti sau. Dažnas suaugęs dėl savo kvailumo nugyvena visą gyvenimą sau meluodamas, priimdamas netikrus dalykus, darydamas tai, ko nenori, kam nėra pašauktas iš tikrųjų, apsimetinėdamas, mėsinėdamas save. Suaugusieji kuria dramas, o vaikai iš to juokiasi, to nepriima. Man labai gaila, kad vaikai suaugusiųjų dažnai laikomi racionaliai nemąstančiais, judriais mažais padarėliais, nelyg monstriukais, kurie nenustygsta vietoje, nes kažkodėl reikia nustygti, nebežaisti, nebesijuokti iš gyvenimo… Vaikai yra nuostabiausi revoliucionieriai, postulatai, kurie kovoja su suaugusiųjų idiotizmu, su jų taisyklėmis, kurios neretai yra tuščios. Išdykėliškumu, kaprizais jie maištauja prieš pasaulį, kuris yra netikras.
O apie IT… Kodėl teatras turi konkuruoti su šiuolaikinėmis IT, jei tai visiškai nesusiję dalykai? Teatras išgelbės kažką nuo IT? Nuo terorizmo? Nuo karo? Teatre niekas nei atitraukia, nei kovoja. Išvis iš kur ištraukta tokia pozicija apie teatro kovą su kažkuo? Nesąmonė. Teatras stebi reiškinius ir kuria pasaulius. Visatoje be galo paprasta tvarka – veiksmas ir atoveiksmis. IT yra gerai, ir, man rodos, visiškai teisinga, kad vaikas su IT susidraugauja. Jei jis mato tuščią ir nuobodų, neįdomų pasaulį, bus ten, kur jam įdomu, kur jį traukia. Jeigu jam neneša jokios naudos aplinkinis pasaulis ir jam tai nėra įdomu, jis ras save kitur, kad ir IT, ir taps priklausomas arba ne. Bet ne dėl to, kad IT yra blogis, dėl to, kad mes, suaugusieji, esame didžiausi nuobodos ir melagiai. Kaltiname IT, vaikus, bet patys pamirštame, kad išradome įstatymą tik po to, kai atsitiko nusikaltimas. Ir tai jau yra melas. Palikime vaikus ir IT ramybėje, klauskime savęs, kas esame.
– Kaip keičiasi pats teatras vaikams? Galbūt jis rizikuoja tapti toks pat komercinis kaip ir, pavyzdžiui, „Domino“ pasiūla tėveliams?
– Nežinau, kaip keičiasi teatras vaikams, aš tiesiog darau, ką galiu ir kaip suprantu. Visko pasaulyje pilna. Čia, Lietuvoje, prisižiūri ir vieno, ir kito. Viename teatre nyksta spektaklis vaikams, nes be žanro, be atmosferos, be minties, o kitame, žiūrėk, atsitinka stebuklas – į vaiką pasižiūrėta taip, kaip turi būti pasižiūrėta iš tikrųjų. Režisierės Olgos Lapinos spektaklis „Stebuklingoji kreidelė“ – gražu žiūrėti. Nemeluojama. Tikra. Įdomu. Nuvažiuoji į Daniją, vėlgi pamatai, kaip atsakingai žiūrima į vaiką, kaip jie jį užkrečia, pakeri spektaklio atmosfera, požiūriu. Visko pilna. Vieni daro, kiti ne.
Kuo bloga komercija? Ir apie kokią komerciją kalbame? Jei apie „Domino“, konkrečiai apie suaugusiųjų spektaklius – man neįdomu, gal kokia supermama ar „cepelinų vadybininkas“ ir „suvirškintų“. Dėl aktorių, kurie ten vaidina, – šaunuoliai, gražiai techniškai dirba tame žanre. Pagarba. Kas čia per sindromas stumti ant „Domino“? Palikime jį ramybėje. Kai kurie išvis nieko nedaro, tik šneka. Nacionalinis – teatras, o „Domino“ jau ne teatras. Tai nesulyginami dalykai. O jei nuliūstama dėl to, kad tam tikri žmonės renkasi labiau tai, kas įvardijama popsu, reikėtų džiaugtis, kad jie vis dar eina į teatrą. Kai kurie išvis nežino, kas tai yra. Jiems teatro nereikia ir niekada neprireiks. Ir nieko čia blogo.
Dėl aukšto meninio lygio – tai jau mūsų problema, o ne žiūrovo. Tai virto susireikšminimo sindromu. Visais laikais būta visokio teatro, nereikia graudintis dėl to. Natūralūs procesai. Aš visuomet augau su nuostata, kad menas yra tik mano ir mano kolegų reikalas. Tai akivaizdu. Neprivalau nuliūsti, kad kažkam jo nereikia ar nenorima, ar norima to, kas man nepatinka, kur aš jau teigiu, kad ten ne menas… Visų pirma jo reikia man, ir tai svarbiausia. Požiūris nesikeis, reikia gudrauti, jei jau ketinama kažkaip paveikti tą vargšą teisingą žiūrovą, kurį taip kaltiname dėl jo kultūrinio skonio stokos. Kodėl į Oskaro Koršunovo „Išvarymą“ atėjo ir „cepelinų vadybininkas“, ir supermama, ir tas pats Užkalnio išpeiktas „budulis“? Nepamirškim visos „menininkijos“ ir „grietinėlės“, kuri ėjo ir žiūrėjo tą spektaklį, įvertino.
Be to, sunku suprasti, kas yra komercinis teatras vaikams. Negi pradėsime iš to sindromo ir vaikus skirstyti į komercinius žiūrovus ir nekomercinius? Vaikui tai nerūpi, jam neįdomūs šitie tušti terminai „komercija“, „nekomercija“. Jį arba sudomina, įtraukia spektaklis, arba ne. Jei jis įdomus, unikalus, savitas, gera žiūrėti, man visiškai nesvarbu, ar jis komercinio teatro, ar nekomercinio. Animacija, Disney`us – komercija ar ne? Ar komercija ir menas viename? Čia jau prasikerta logika. Viskas priklauso nuo to, kokią žinutę siunti į eterį.
– Ar repetuodami šį spektaklį jau pajutote kalėdinę nuotaiką ir… ko ta proga palinkėtumėte miesto teatro trupei?
– Kas yra „kalėdinė nuotaika“? Labai nuvalkiota frazė. Jei manęs klausiate, kas man yra kalėdinė nuotaika, tai mano mamos kvepiantys namai, sniego patalas, rūkstanti cigaretė tarp sustingusių nuo šalčio pirštų, karštas vynas, cinamonas, meilė, nuo žmonių įvairovės, jų kūnų ir minčių ūžiantis miestas, muzika, draugas, šaltas vakaras ant vieno iš Vilniaus rajono stogų, sapnas, pilnatvė ir visa ko apmąstymas, džiaugsmas ir dėkingumas tam, kad esu ir kas esu.
Ar pajutau kalėdinę nuotaiką repetuodamas šį spektaklį? Taip, nes toje kalėdinėje mano nuotaikoje nėra „Akropolio“ ir nuolaidų, visokių karštinių, karštligių, tirpsmų, procentų, nuolaidų, idiotizmo… Yra visa, kas tikra. Yra tiesa. Pajutau, nes šiame spektaklyje atidaviau daug savęs. O kai tai padarai, pasidaro drąsu, savita, gyveni tik tuo, kas esi ir kuo tiki.
Kolegoms palinkėčiau nestovėti vietoje, nes stovintis vanduo pradeda dvokti. Džiaukimės, kad esame. Šilčiausio ir jautriausio buvimo. Tikėjimo. Nepamirškite ir to, kas esate ir ko atėjote.
Saulė Pinkevičienė
Alytausnaujienos.lt
2015-12-12