Albertas Vidžiūnas: „Spektaklis „American dream“ susijęs su mano šeimos patirtimi“

2015 m. balandžio 14 d. Alytaus miesto teatre įvyko spektaklio „American dream“ (pagal Eptono Sinklerio romaną „Džiun­glės“) premjera. Režisierius – Albertas Vidžiūnas, dailininkas – Artūras Šimonis, kompozitorius – Antanas Jasenka, Video projekcijų montažo režisierius – Alius Mikelionis. Spektaklyje vaidina visa Alytaus teatro trupė, o pa­grin­di­nius Jurgio Rutkaus ir Onutės vaid­me­nis kuria aktoriai Jo­nas Ver­sec­kas bei Pau­lė Gi­nio­tai­tė.

Kalbamės su re­ži­sie­riumi Al­ber­tu Vi­džiū­nu, kuriam Alytus – gimtasis miestas.

Viename interviu 2009-aisiais sakėte: „Krizės man patinka.“ Ar nepasikeitė požiūris?

Kritiniai visuomenės laikotarpiai teatre provokuoja naujoves ir naujų asmenybių atsiskleidimą. Vyksta pa(si)tikrinimas – visuomenės ir kūrėjų. Lietuvoje pasikeitus politinėms epochoms, pavyzdžiui, iškilo Oskaro Koršunovo teatras.

O kaip Jus įtraukė teatras, kad jis tapo ir gyvenimo būdu, ir profesija? Juk prieš studijas LMTA, 1999-aisiais, įgijote technikos mokslų bakalauro laipsnį Lietuvos edukologijos universitete.

Pirmą spektaklį pamačiau būdamas 20 metų. Ir tai buvo… Kazimieros Kymantaitės režisuota „Žaldokynė“. (Ligi tol net spektaklio vaikams nemačiau.) Patiko. Ir nuo tada žiūrėjau visus spektaklius. Suviliojo teatrinio pasaulio kūrimas. Ligi šiol patinka. Magija, kai gali kurti pasaulį pagal savo taisykles, įtraukia. Jaučiuosi, kaip Dievas, kuris žaidžia gyvenimo medžiaga. Ir tai pavojinga!

Augau, mokiausi Alytuje. Tėvai manęs nevedė į teatrą, nors Alytaus miesto teatras spektaklius vaidino nuo 1990 metų. Mama dirbo buhaltere, o tėvelis – staliumi. Studijų metais išmokau drožti. Ir ligi šiol patinka dirbti su medžiu.

Kaip aptikote Eptono Sinklerio 1906 m. pa­ra­šy­tą romaną „Džiun­glės“?

2005-aisiais viešėdamas Amerikoje, nusipirkau Vinco Daukšio vertimą „Raistas“, kurį 1908 metais išleido Jonas Naujokas. Susižavėjau. (Šiuo vertimu ir remiuosi spektaklyje.) Kai sužinojau kūrinio kontekstą, jo įtaką Amerikos visuomenei (1931-aisiais jis buvo pasiūlytas Nobelio premijai), susitikau su kalbos istoriku ir Sinklerio kūrybos tyrėju Giedriumi Subačiumi, kuris kruopščiai renka visokeriopą medžiagą apie romane aprašytas lietuvių lankytas vietas.

Žurnalistu dirbęs Sinkleris tiksliai aprašė XX amžiaus pradžios realijas. Romaną autorius rašė 4 metus, su šeima pasitraukęs į Kanados miškus. Dvejus metus rašytojas ieškojo leidėjo. Vokiečiai, perskaitę vertimą ir sužinoję apie antisanitarines amerikiečių skerdyklų sąlygas (ligotos karvės, žiurkės…) atsisakė pirkti iš JAV eksportuojamą skerdieną, kur, kaip rašytojas rašė, „nesunaudojamas tik kiaulės žviegimas“…

Romane daug dėmesio skiriama ir politikai – rinkimams, demokratijos problemoms. Aprašytos nuostabios lietuvių emigrantų vestuvės.

Žinoma, dabar Čikagos urbanistika pasikeitusi, bet ligi šiol yra išlikę vartai, prie kurių kasdien susirinkdavo apie 5 000 žmonių, ieškojusių darbo.

Kas spektakliui rašė inscenizaciją?

Aš pats. Esu rašęs inscenizacijas šiems spektakliams: V. Krėvės „Raganius“ Panevėžio teatre „Menas“ (2013); talkinau Jonui Vaitkui, kai jis kūrė „Demonus. Nelabuosius. Apsėstuosius“ pagal F. Dostojevskį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (2005), taip pat – bendri darbai su Herkumi Kunčiumi teatre ir radijuje, su Dainiumi Gintalu, kuriant muzikinius spektaklius…

Imu tekstą kaip duotybę ir jį tvarkau taip, kad spektaklis būtų įtaigus. Ir kai susiduriu su gera pjese, džiaugiuosi (pvz., 2009 metais Šiaulių dramos teatre režisavau puikią Jon Fosse dramą „Vieną vasaros dieną”).

Taigi pasiruošiau dramaturginį planą, turėjau rinktis apie ką pasakoti, nes romane daug temų, o apie viską pasakoti – neįmanoma. Pasirinkau jaunos šeimos degradacijos istoriją.

Aš jau 13 metų važiuoju į Čikagą lankyti savo emigravusių tėvelių. Vežu parodyti vaikus, žmoną. Tėveliai Amerikoje – jau 15 metų. Dabar jie valo Čikagos universitetą, privačius namus. Mano visa giminė iš tėvelio pusės yra Amerikoje. O Alytuje dar gyvena 4 seneliai ir pusbrolis su šeima. Taigi šis romanas ir spektaklis man asmeniškai svarbūs, susiję su mano šeimos patirtimi. Mano senelio dar trys broliai emigravo į Ameriką (o senelį išvežė į Sibirą)…

Kas buvo sunkiausia repetuojant?

Repetuojant teko pasukti galvą, kaip scenoje perteikti „stockyard‘ų“ – skerdyklų atmosferą – mėsą, kraują? Nesinorėjo aktorių rengti „kruvinais drabužiais“ ir iliustruoti. Arba kabinti „kiaulių galvas“ ir kelti žiūrovams pasišlykštėjimą.

Močiutė visą gyvenimą dirbo Alytaus mėsos kombinate. Prisimenu, namuose buvo didelis peilis, vos ne pusės metro ilgio. Močiutė su peiliu dirbo kaip dirigentas su batuta. Eidavome su ja į mišką, pjaustydavo mums švilpynes, lazdeles įvairias. Merkinės gatvėje, prie Alytaus piliakalnio, vaikščiojome po miškus, ji pasakojo mums apie karą. Tas močiutės peilis man ir pasufleravo spektaklyje „peilių sceną“, kuri išreiškia skerdyklos idėją.

Po 9 metų pertraukos vėl dirbote kartu su dailininku Artūru Šimoniu.

Jis – vienas geriausių Lietuvoje scenografų, kaip inžinierius ir kaip menininkas. Artūras gerai perskaito dramaturginį planą, mažai reikia jam aiškinti. Spektakliui Artūras sukūrė medinių grindų konstrukciją – „denio“ įvaizdį. Plauki ir nežinai, kur. Nestabilumas. O juk emigracija ir yra „stabilių grindų nebuvimas“.

Dar spektaklyje naudojame vaizdo projekcijas (šiaip jas retai pasitelkiu). Jų reikėjo tam, kad paryškintume spektaklio veikėjų vizualinį menkumą. Tik saugojau, kad filmuoti kadrai „nenuneštų“ veikėjų temų ir emocijų.

Ar Alytaus teatrui Sinklerio romaną Jūs pasiūlėte?

Aš ir Alytaus teatro Kultūrinės veiklos skyriaus vedėjas Petras Lisauskas bei pagrindinio Jurgio vaidmens kūrėjas Jonas Verseckas panašiu metu studijavome Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kai Petras pasiūlė Alytuje sukurti spektaklį, pateikiau tris galimus literatūrinės medžiagos variantus. Alytiškiai pasirinko Sinklerio romaną. Pateikėme paraišką Lietuvos kultūros tarybai, laimėjome finansavimą.

Režisierius šiais laikais dirba ir kaip vadybininkas. Niekas nepasiūlys darbo, turi pats save „parduoti“ metus į priekį. Turiu nemažą pjesių paketą. 2015-aisiais? Gerai. 2016-aisiais? Gerai, ateisiu 2016-aisiais… Vilniuje tarp režisierių konkurencija beprotiška.

Kaip vyko vaidmenų paskirstymas? Juk trupės gerai nepažinojote…

Nepažinojau… Per inscenizacijos skaitymus aktoriai keitėsi vaidmenimis. Klausiausi aktorių tembrų, bandžiau įminti, kokius tipus jie galėtų vaidinti. Aktoriui balsas – savotiškas jo veidrodis. Bent man aktoriaus balsas svarbus. Žmogaus gali nepažinoti, bet tai, kaip jis kalba, kaip „įsitraukia“ į medžiagą, ar iš karto apčiuopia charakterį, nulemia daug. Pasikliauju intuicija.

Jonas Verseckas nėra trupės narys?

Ne. Ir prieš tai neteko dirbti kartu.

Pastebėjote, kad trupėje nėra aktoriaus… kuris suvaidintų pagrindinį herojų?

Ilgai ieškojau, kas galėtų suvaidinti Jurgį. Norėjosi fiziškai didelio aktoriaus. Ir gero profesionalo.

Jonas išsiskiria ir savo asmenybe, ir išvaizda. Stiprus aktorius, su juo „pasikapoti“ įdomu – turi apginti savo sumanymą. Ir įdomu dirbti, nors nelengva. Kai kuriuos aktorius lengviau įtikinti, kai kuriuos – sunkiau.

Jei aktorius neturi ką pasiūlyti, jis vykdo režisieriaus idėją. O iniciatyvus Jonas visada turėjo savo variantą. Beje, ir Tomas Kunčinas taip pat daug siūlymų teikė. Būta daug malonių repeticijų, kai galėdavau pasirinkti emociškai stipriausią scenos variantą.

Ar ilgas buvo vadinamas „užstalinis“ periodas?

Ne. Po 10 repeticijų praktiškai visi mokėjo tekstus atmintinai.

Aktoriams gali daug pasakoti, bet jie, išėję į sceną, viską pamiršta. Aktoriui svarbu pajusti vaidmens dramaturgijos ir emocijų laiko „atstumus“. Pavyzdžiui, dabar mes taikiai šnekučiuojamės, bet po 10 minučių turėsime aršiai muštis, – kaip užauginti konfliktą, kaip pasiruošti?..

Priešpaskutinis spektaklio epizodas, kai Jurgis viešnamyje kalbėjosi su Marija (akt. Eglė Juškaitė) apie tai, kas įvyko jų gyvenime per pastaruosiuos metus, sužavėjo paprastumo ir intymios intonacijos įtaiga.

Atsimenu, buvo vakaras, visi – pavargę. Pradėjome repetuoti Marijos ir Jurgio sceną. Aktoriai susėdo. Paprašiau jų pasikartoti tekstą. Taip ir gimė ši nuotaika, tarsi nevaidinant…

Į Alytaus teatrą repetuoti atvykote teatrui kritiniu metu. 2014 metų gruodį pasikeitė teatro valdžia, naujajai direktorei Inesai Pilvelytei ir jos komandai kilo daug iššūkių, formuojant repertuarą, teatro veiklos kryptis. Be to, Alytaus teatrui aštrus ir publikos klausimas. Kaip sakė Kultūrinės veiklos skyriaus vedėjas Petras Lisauskas, Alytuje yra moksleivija, vidurinio amžiaus šeimos ir senjorai…

Paprieštaraučiau. Teatrų vadovai Lietuvos teatruose retai keičiasi. Bet iš tikrųjų viskas yra daug paprasčiau. Juk aktoriai toliau vaidina, režisieriai kuria spektaklius. Naujas vadovas tarsi iešmininkas tik kreipia teatro traukinį savo vizijų link.

„American dream“ – pirmasis spektaklis, sukurtas vadovaujant naujai direktorei. Aktoriams kilo daug iššūkių – išėjome iš komforto zonos. Spektaklyje vaidina visa trupė. Norėtųsi pagirti Eugenijų Rakauską, kuris suvaidino visus „amerikonus“ – Teisėją, Muitininką, patį Sinklerį… Aktorius sėkmingai pagavo tą „amerikono kvapą“…

Beje, Alytaus teatrui dar 2009 metais siūliau savo idėjas. „2015 metais yra galimybė“, – buvo atsakymas. Labai ilgai šiame teatre nebuvo kviestinių režisierių, trupei reikėjo pokyčių. O teatro sėkmės laikas – 5–7 metai, po to reikia  pokyčių.

Kai žiūrėjau spektaklį, salėje buvo daug jaunimo, matyt, abiturientų. Kilo mintis, kad jie – būsimi išvykėliai. Spektaklis apie lietuvių emigrantus – būsimiems „emigrantams“! Iš pradžių jie važiuos studijuoti į Lietuvos didmiesčius, vėliau – gal ir už Lietuvos ribų…

Kai organizavome spaudos konferenciją autobusų stotyje, paaiškėjo, kad Alytuje nebėra miesto autobusų! Kai 1995-aisiais išvykau iš Alytaus studijuoti į Vilnių, buvo 12 maršrutų! Aš 12-u maršrutu grįždavau iš miesto namo. Dabar nelikę poreikio – yra tik keli mikroautobusai.

Taigi ant autobuso užklijavome maršrutą „Alytus – Čikaga“ ir važiavome nuo teatro visa Naująja gatve iki Autobusų stoties. Galvojome, sustoję 8 stotelėse bendrausime su alytiškiais. Bet kai kuriose stotelėse nebuvo žmonių! Pasidarė graudu dėl ištuštėjusio miesto… Anksčiau Alytuje gyveno apie 85 000 žmonių. Nežinau, ar dabar 50 000 bus.

Alytuje mane labiausiai sužavėjo ir žmonės, ir darbo sąlygos – suburta profesionali komanda (garso, šviesos, video specialistai), repetuoti buvo galima nuo ryto iki vakaro, aktoriai „nelakstė“ per 10 darbų… Darbo higienai tai darė didelę įtaką.

Tikiuosi, Alytaus teatras pradėjo naują ir įdomų savo gyvenimo etapą.

2015 m. gegužė

Apie Eptono Sinklerio romaną „Džiun­glės“

Skaitytojams siūlome dr. Daivos Litvinskaitės, Ilinojaus universiteto Čikagoje dėstytojos, 2006 m. parašyto straipsnio „Uptono Sinclairio romanas The Jungle (1906) lietuviškai: Vinco Daukšio vertimas Raistas (1908)“ fragmentą

Pirmą kartą The Jungle pasirodė 1905 metais periodiniame žurnale Apeal to Reason, o 1906 kūrinys išleistas atskira knyga. Tik pasirodęs romanas sukėlė didžiulį visuomenės susidomėjimą – ir ne tik Amerikoje, bet ir visame pasaulyje. Remdamasis faktais, rašytojas atskleidė Čikagos mėsos industrijos tamsiuosius užkulisius, valdžios pareigūnų korupciją, politikos subtilybes ir paprasto darbininko kovą dėl būvio. Po keleto metų romanas išverstas į septyniolika kalbų, taigi buvo skaitomas visame pasaulyje. 1931-aisiais jis pasiūlytas Nobelio premijai, tačiau jos negavo. Sinclairio romanas populiarus Amerikoje iki šių dienų. The Jungle iš esmės yra socialistinių idėjų užtaisas, bet dėl stilistinių priemonių, literatūrinių tropų ir kandžios ironijos kūriniu labai susidomėjo pasaulis. Į lietuvių kalbą romanas pirmą kartą išverstas 1908 metais ir pasirodė ne vie vienas, bet du vertimai: Kazio Puidos Pelkės10, išleistos Vilniuje, ir Vinco Daukšio Raistas11, Jono Naujoko paskelbtas Čikagoje. Gana greitai, 1912 metais, Čikagoje pasirodė antrasis Raisto leidimas; 1939-aisiais pataisytas ir papildytas Raistas išleidžiamas Niujorke; 1948 metais Kaune išeina Antano Miluko verstos, Edvardo Viskantos redaguotos Džiunglės. Toks dėmesys šiam kūriniui neatsitiktinis: nedažnai lietuviams pasitaiko tapti pasaulyje garsios knygos herojais. Sinclairis juos pasirinko iš daugelio kitų etninių imigrantų grupių ir aprašė sunkų jų kūrimąsi Čikagoje. Maža to, autorius į romaną įtraukė ir šiek tiek Lietuvos realijų, lietuviškų žodžių, netgi Antano Vienažindžio sukurtos dainos posmelį; visą pirmąjį skyrių paskyrė lietuvių vestuvėms. Kai pasirodė pirmieji knygos vertimai, daug lietuvių jau buvo imigravusių ir dar tebeimigravo į Ameriką, tad detalus, faktais ir tikromis istorijomis paremtas Sinclairio kūrinys gana objektyviai atskleidė imigranto gyvenimą. Puidos žodžiais tariant, kiekvienas, perskaitęs šį kūrinį, turėjo susimąstyti: „ar verta eiti Amerikon, jeigu tokiomis kančiomis ir vargu įgaunamas nedidelis pelnas?“. Tačiau, kad ir kaip būtų keista, net esant keliems vertimams ir jų leidimams, kūrinys Lietuvoje nebuvo populiarus ir iki šiol nedaugeliui tėra žinomas. Romanas neįtrauktas nei į mokyklines, nei į universitetines programas; labai reta biblioteka Lietuvoje turi bent vieną The Jungle vertimą. Knygos nepopuliarumą galėjo lemti skleidžiamos idėjos, pernelyg skirtinga ir nepažįstama kultūrinė terpė, psichologinis diskomfortas skaitant apie tautiečių nesėkmes ir kt.

Upton Sinclair, Raistas, vertė Vincas Daukšys, išleido Jonas Naujokas, Chicago: Lietuvos spaustuvė, 1908.

Visas literatūros tyrinėtojos tekstas.

Projektą „Teatras vaikams ir jaunimui Lietuvoje: asmenybių ir proceso atspindėjimas svetainėje www.assitej.lt“ remia Lietuvos kultūros taryba

Naujausi įrašai