Elfų namuose susirgus bent vienam, serga visi. Jie, kaip ir žmonės, džiaugiasi, pykstasi, kartais nepasidalina kondensuoto pieno lašu. Kartais tingi ir nori ilgiau pamiegoti. Įsimyli. Įžeidžia. Mokosi atsiprašyti. Kartais pameluoja. Mokosi nemeluoti.  Elfai taip pat kartais niurzga, garsiai juokiasi ir tuo juoku užkrečia vienas kitą. Kartais kariauja popieriniais lėktuvais. Kartais pralaimi ir nekalba kelias minutes. O kartais sako: „pasiilgau“. Kartais nuliūsta ir pravirksta. Jeigu kuriam nors būna baugu, neramu, visi nemiega ir  naktį vienas kitam pasakoja savo sukurtas istorijas. O kartais į jų šeimą atkeliauja naujas Brolis ar Sesė. Ir kartais ne viskas vyksta taip sklandžiai, kaip jiems norėtųsi…

Šioje Elfijoje gyvena Kalėdų Senolis ir aštuoni elfai. Kiekvienas jų  turi tik sau skirtą darbą, kurio niekas kitas negalėtų atlikti. Tačiau juos visus jungia viena didelė misija – pasirūpinti, kad kiekviena vaiko svajonė, jeigu tik jis to nusipelno savo gerais darbais, būtinai išsipildytų.

Kiekvienam vaikui sugalvojus norą, šis pavirsta kamuolėliu, kuris padarius gerą darbą, suspindi ir atkeliauja į Elfiją. Elfai kamuolėlį apžiūri, patikrina ar jis sveikas, ar nemelagingas ir  laukia, kol vieną naktį jis pavirs dovana. Tuomet Kalėdų Senoliui belieka ją perduoti svajonės šeimininkui.

Tačiau vieną dieną elfai pastebi: svajonių ir gerų darbų kamuolėliai į Elfiją nebeatrieda. Nejau vaikai nebedaro gerų darbų? Nejau vaikai nebesvajoja? Pasirodo, atsakymas slypi visai kitur…