Aprauda pavasarį
Kasmet vis kita
Mano širdis

Lakštingala gieda.
Ir vakaro sutemose,
Ir ryto aušroj

Kinų žemėje, kur visi žmonės – kinai, gyvena valdingas ir įnoringas Imperatorius. Jo nuostabūs, išpuoselėti  rūmai ir sodai, pilni nuostabiausių gėlių, garsėja visame pasaulyje. Tačiau visų kraštų žmonės kalba, kad  įdomiausias viešpatystės daiktas yra lakštingala. Valdovas, pats lig tol nematęs paukščio, giedančio jo miškuose, įsako surasti ją. Mažo ir neišvaizdaus paukštelio giesmė sugraudina Imperatorių lig ašarų ir jis apgyvendina Lakštingalą savo rūmuose. Netikėta dovana iš Japonijos karalystės pakeičia Imperatoriaus gyvenimą – susižavėjęs briliantais nusagstyta dirbtina lakštingala, išveja tikrąją iš savo karalystės.

Vienadienės grožybės užgožia ypatingą dvasios polėkį, svajonių, juoko ir ašarų skaistumą – tai, kas labai tikra ir šventa. Bet Anderseno pasaulyje vienadienės grožybės dūžta, jų sraigteliai sudyla, deimantai ir briliantai nubyra. Mažas paukštelis sugrįžta ir mūsų pavargusi dvasia švenčia pergalę.