Skaitmeninis kodas: Elektroninis miestas. Tokiame mieste reikalingas elektroninis vedlys, nes be jo tu neegzistuoji. Elektroninis miestas – tai inertiškas miestas, čia laikas niekada nenustoja tekėjęs, žmonės nesiliauja bėgę. Tai miestas be savybių, be ženklų, be nuorodų, kur jis egzistuoja ir kaip jis galėtų atrodyti. Tai miestas nykioje dykumoje, kurį supa aukštos pastatų sienos, kuriame šniokščia dirbtinis vėjas. Čia nėra nieko tikro, tik pasimetimas ir „nulinės zonos“ pojūtis. Čia veikia nuasmeninti žmonės, susirūpinę tik užduočių, nurodytų „iš aukščiau“ įvykdymu, bet niekas net neįsivaizduoja, kas yra tie „iš aukščiau“. Galbūt jie įsimaišę tarp mūsų?

Mes žinome, kad vieną dieną viskas grius, tik nežinome, kaip ir kada tiksliai. Vieną dieną visi imsime vienas kito nekęsti, nuodydami viską aplinkui, kaip koks sprogęs atominės jėgainės reaktorius. Tačiau elektroniniai miestai yra gyvesni už mus. Jie gali egzistuoti be mūsų, nes tokie, kokie esame, galbūt jau egzistavome tik praeityje.

Artūras Areima: „Nusilenkime savo pražūčiai: skaičių jūrai, inertiškam cunamiui, metropoliui, elektroniniam miestui. Ar dar galime nueiti metrą, kurio neapskaičiuotų mūsų telefono algoritmas? Mano išmanusis telefonas mane pažįsta geriau nei mano mama, šeima, artimieji, draugai. Galbūt jis geriau supranta, ko aš noriu, nei aš pats? Jis žino, kiek žingsnių per dieną nueinu, į kelintą aukštą užkopiu, su kuo bendrauju, kokios mano emocijos, kokios mano reakcijos į vieną ar kitą objektą. Jis žino, kuo žaviuosi, ką filmuoju, ką fotografuoju… O jei jaučiuosi labai vienišas – visada galiu pasikalbėti su Siri. Net mirtį mes perdavėme profesionalams – technologiniam srautui. Perdavėme, kad netrikdytų „vartojimo puotos“, subanalinome ją, kad niekas nebekeltų stiprių jausmų. Technologinė atmintis daugumą perkėlė į bendrą virtualią erdvę, kurioje gyvename pagal „kitus“, tai nuo mūsų nebepriklausančios sistemos arba „matricos“. Jei tai tik pradžia, tai kur keliaujame toliau?“