Meno galerijos Alytuje nėra, bet vernisažas įvyko gatvės galerijoje

Miesto gimtadienio proga Alytuje įvyko pirmas toks miesto istorijoje renginys – gatvės meno vernisažas (kas reikštų dailės parodos apžiūrėjimą prieš oficialų atidarymą), o jo išskirtinumas toks, kad piešiniai eksponuojami ant pastatų sienų. Apie jų istoriją pasakojo istorikas Vilmantas Dunderis, miesto teatro aktoriai ir patys alytiškiai.

Saulė Pinkevičienė

Pirmoji vernisažo stotelė – Ugniagesių gatvė, kur dailininkas Artūras Šimonis nutapė pirmąją savo sieną. „Nedažnai menininko darbas tampa bendruomenės savastimi, kurį norisi savintis. Šįkart kaip tik taip ir nutiko“, – kalbėjo vernisažo gidė Vida Grišmanauskienė. Dailininkas pasakojo, kad, vos jam pradėjus tapyti sieną, praeiviai negailėjo patarimų, kokios piešinyje turi būti katės, kitos detalės.

Ugniagesių gatvelė mena painią ir permainingą istoriją. Be kita ko, čia veikė didžiausias Dzūkijos sostinėje „Lietuviškas prekybos namas“, kuriame buvo galima rasti „geriausių manufaktūros išdirbinių“. Antrajame raudonų plytų prekybos namo aukšte veikė   „moderniškų uniformų, civilių ir dvasiškų rūbų“ siuvykla su specialiu ponioms ir panelėms paltų ir kostiumų skyriumi. Įdomu tai, kad šiuo metu naujame pastate taip pat įsikūrusi drabužių parduotuvė.

1944 metų aerofotonuotraukose matyti, kad Ugniagesių gatvės pastatai nušluoti nuo žemės paviršiaus. 7-ajame dešimtmetyje parengtame miesto generaliniame plane gatvė buvo panaikinta, o po trijų dešimtmečių atgimė – nutarta suformuoti prekybinį pasažą, kokį matome ir šiandien.

Antroji stotelė – Šaulių namai, patriotiškumo namų siena buvo patikėta menininkui Artur Širin. Hipių taikos ženklas, taikos balandis ir ryškios spalvos – tokį piešinį pasirinko autorius. Alytaus Šaulių namų jaunimo teatro studija (režisierė Alma Purvinytė) parodė kompoziciją pagal Just. Marcinkevičių ir Vydūną – žinia skeptikams, kad vertybės liko savo vietose, tiesiog viena istorinio pastato siena tapo spalvingesnė. Tačiau ir paties pastato istorija – spalvota.

Alytaus šaulių rinktinė iš Krašto apsaugos ministerijos 1927 metais perėmė buvusią cerkvę Pontono kareivinių rajone. Prasidėjo ne vienerius metus trukusi pastato statybos istorija. Sudarytas statybos komitetas, bendruomenė raginta aukoti. 1935 metais komitetas buvo surinkęs 18 tūkst. litų aukų, bet trijų aukštų pastatui su moderniais patogumais neužteko. Taupant lėšas dalis pastato pastatyta iš medžio.

1938 metais iškilmingai atidaryti Šaulių namai. Įkuriamas šaulių klubas, veikė treniruočių salė, Antano Juozapavičiaus atminimo kambarys, netgi vyko derybos dėl kino teatro statybos. Pietinėje pastato dalyje atidarytas restoranas, o viena iš pramogų, kuria buvo viliojami lankytojai, – galimybė pasiklausyti radijo. Ne visiems alytiškiams patiko šios pramogos, spaudoje pasirodė kritinė žinutė: „Šauliai namus statė kultūros ir švietimo reikmėms, tačiau jie pavirto į neoficialų restoraną, kuriame kiekvieną dieną šokama ir geriami alkoholiniai gėrimai.“

Likvidavus Šaulių sąjungą, nacionalizuotas visas jos turtas, pokaryje pastate pradėjo veikti kultūros centras. Į šaulių rankas namas sugrąžintas 1991 metais.

Trečioji vernisažo stotelė – Autobusų stotis. Pasirodo, istorija Alytuje autobusų stotims buvo dosni. Seirijų, Jotvingių, Naujojoje gatvėse – visur buvo įsikūrusios autobusų stotys,  iš viso jų suskaičiuotume net šešias. Bala ir peronas – viskas, kas šiandien liko iš priešpaskutinės stoties vietos, tačiau autobusas ir vėl atvažiavo. Paziku – jau gana egzotiška transporto priemone – pasidžiaugti leido Lietuvos istorinių transporto priemonių išsaugojimo asociacija „Retromobile“. Vernisažo dalyviai tapo paskutinio reiso keleiviais – galėjo fotografuotis, pasėdėti autobuse ir tikėtis, kad konduktorius neįlips.

O kur susiruošė nupieštas keleivis – galbūt žino tik piešinio autoriai Pijus Šematulskis ir Darius Janonis. Jų piešinys atsirado ant pastato Jotvingių g. 10 sienos, dabar tai viešbutis „Šolena“. Su autobusų verslu susijusi didesnė erdvė šioje miesto dalyje. Tarpukariu didžioji autobusų verslo dalis Alytuje priklausė broliams Gubarams. Vienas jų valdė ir autobusų stotį Serijų g. 23. 4-ajame dešimtmetyje šioje gatvėje įsikūrė dar viena autobusų stotis – dabartiniu Seirijų 11 adresu.

Ketvirtoji stotelė – Alytaus jaunimo centras. 7-ajame dešimtmetyje nuspręsta, kad Alytus turi tapti Pietų Lietuvos regioniniu pramonės centras, o didelėms statyboms vykdyti įkurtas Alytaus statybos trestas. Pirmosios vidurinės (dabar Dzūkijos mokykla) sąskaita pastatytas trestas su kultūros namais, o mokyklai  – valgykla, medicinos punktas, aktų salė, klasės ir kitos būtinos patalpos.

Likvidavus trestą, jame įkurtas moksleivių kūrybos centras, vėliau tapęs Jaunimo centru. Dabar šio pastato siena atiduota į muralizmo pradininko  Tado Vincaičio rankas.

Penktoji ir paskutinė vernisažo stotelė – telegrafas, nors jaunesnė skaitmeninė karta turbūt nebežino, nei ką tas terminas reiškia, nei juolab kur Alytuje jis buvo įsikūręs. Tai – Pulko gatvės 12A numeriu pažymėtas pastatas. 1967 metais Vykdomasis komitetas patvirtino architektūrinę-planinę užduotį Alytaus ryšių mazgo priestato statybai. Priestatui pasirinktas tipinis projektas. Pagal planą rūsyje planuota įrengti civilinės gynybos komandinį punktą. O realybėje telegrafas buvo labai svarbus gyventojams, nes pranešdavo svarbiausias jų gyvenime žinias, deja, toli gražu ne visada linksmas.

Galiausiai 8-ojo dešimtmečio pradžioje vietoje buvusio Balsiukevičių namo iškilo Alytaus ryšių mazgo priestatas su nauja komutatorine stotimi. Jau po keliolikos metų ji tapo nepajėgi aptarnauti išaugusio miesto poreikių, nauja telefonų stotis iškilo Vidzgiryje.

Zitos Stankevičienės nuotr.

Naujausi įrašai