Aly­taus te­at­re – spek­tak­lis „Ty­li nak­tis“. Iki šiol ši Ha­ral­do Mul­le­rio pje­sė bu­vo pa­sta­ty­ta tik du kar­tus, bet įra­šy­ta į Lie­tu­vos te­at­ro is­to­ri­ją, o pa­grin­di­nius vaid­me­nis pa­sta­ty­muo­se kū­rė te­at­ro le­gen­dos Mo­ni­ka Mi­ro­nai­tė ir Rū­ta Sta­li­liū­nai­tė.

Aly­taus sce­no­je – dar vie­na žiū­ro­vams ge­rai pa­žįs­ta­ma ak­to­rė Do­lo­re­sa Kaz­ra­gy­tė. Jau vien tai, kad 2003 me­tais iš te­at­ro iš­ėju­si me­ni­nin­kė su­si­do­mė­jo re­ži­sie­riaus Ro­ber­to Šar­knic­ko su­ma­ny­mu ir pri­ėmė pa­siū­ly­mą vai­din­ti Aly­tu­je, yra in­tri­ga pa­ma­ty­ti šį spek­tak­lį.

„Ar esu ma­čiu­si bent vie­ną Aly­taus te­at­ro dar­bą? Tik­rai ne, kaip ir li­ku­sių Lie­tu­vos te­at­rų, nes prieš de­vy­ne­rius me­tus at­si­ža­dė­jau te­at­ro ir žiū­rė­ti spek­tak­lių neinu, – sa­ko ak­to­rė. Ir pri­du­ria – taip jau at­si­ti­ko, kad „Ty­lios nak­ties“ prem­je­ra nu­ma­ty­ta Di­dži­ą­ją sa­vai­tę. Šis lai­kas jai ypa­tin­gas, o ir pje­sės te­ma ne­leng­va: – Ne dėl to, kad se­nat­vė at­ei­na ir nuo jos nie­kur ne­ding­si. Bet yra kaž­koks po­žiū­ris. Nuo pat vals­ty­bės vir­šaus, nuo ma­žų pen­si­jų, nuo to am­ži­no pa­di­di­ni­mo ke­liais li­tais iki se­nų žmo­nių ne­lai­min­gais žvilgs­niais – yra toks keis­tas slė­gi­mas. No­rė­čiau, kad žiū­ro­vas su­si­mąs­ty­tų apie tai, kad at­ei­tų 40-50-me­čiai sū­nūs ir duk­te­rys ir pri­si­min­tų sa­vo sens­tan­čius tė­vus.“

Ak­to­rė ti­ki­si, kad spek­tak­lį pa­ma­tys aukš­tes­nių­jų kla­sių mo­ki­niai ir gal­būt po to at­ras ki­tų te­mų po­kal­biams, ne tik kar­je­ros sa­vai­čių, ko­kio­je pa­čiai ne­se­niai te­ko da­ly­vau­ti vie­no­je lai­ki­no­sios sos­ti­nės mo­kyk­lo­je. Gal ir ne su to­kia aist­ra, ko­kia ją ve­dė į sce­ną jau­nys­tė­je, vis dėl­to D.Kaz­ra­gy­tė iki šiol no­ri kal­bė­ti apie švie­są tu­ne­lio ga­le, kol sa­lė­je dar yra ją ga­lin­čių gir­dė­ti žiū­ro­vų, nes tol te­at­ras ne­pra­ra­do sa­vo pa­slap­tin­gų ga­lių.

Ko­vo 23 (bilietai parduoti) ir ba­lan­džio 7 die­no­mis Aly­taus mies­to te­at­ro ma­žo­jo­je sa­lė­je įvyks spek­tak­lio „Ty­li nak­tis“ prem­je­ra. Pa­grin­di­nius vaid­me­nis ku­ria Do­lo­re­sa Kaz­ra­gy­tė ir Ro­ber­tas Šar­knic­kas. Dai­li­nin­kė Ne­rin­ga Ker­šu­ly­tė, kom­po­zi­to­rius Ar­vy­das Mi­ka­laus­kas.

Ar­tė­jant prem­je­rai kal­bi­na­me spek­tak­lio re­ži­sie­rių Ro­ber­tą ŠAR­KNIC­KĄ ir ak­to­rius Do­lo­re­są KAZ­RA­GY­TĘ, Vi­dą VAŠ­KIŲ.

– Ro­ber­tai, ko­dėl bū­tent Ha­ral­do Mul­le­rio „Ty­li nak­tis“, ku­rią iki šiol 1984 me­tais re­ži­sa­vo tuo me­tu jau­nas Ri­mas Tu­mi­nas, o 2007-ai­siais – Vik­to­ras Va­la­ši­nas?

– An­trą va­rian­tą, ku­ria­me vai­di­no Rū­ta Sta­li­liū­nai­tė, man te­ko ma­ty­ti gy­vai. Ap­skri­tai ši­ta pje­sė man rū­pė­jo se­niai. Dar mo­ky­da­ma­sis Obe­lių in­ter­na­te, ko­kio­je 9 kla­sė­je, per ne­spal­vo­tą „Tau­rą“ pa­ma­čiau spek­tak­lį. Vė­liau su­ži­no­jau, kad jį re­ži­sa­vo Ri­mas Tu­mi­nas. Lyg nie­ko ypa­tin­go, bet man įstri­go. Prieš ko­kius pen­ke­rius-še­še­rius me­tus LRT me­dia­te­ko­je ap­ti­kau tą įra­šą. Ka­dan­gi jau bu­vau per­ėjęs per re­ži­sū­ri­nius ki­no dir­vo­nus, pa­ju­tau, kad ši­tas kū­ri­nys ma­no. Žmo­nių san­ty­kiai, vie­nat­vė, pa­lik­ta mo­ti­na – gal šios te­mos sie­jo­si su ma­no gy­ve­ni­mu? Pra­dė­jau ieš­ko­ti pje­sės ver­ti­mo – Lie­tu­vos na­cio­na­li­nia­me dra­mos te­at­re jo ne­bu­vo. Ske­nuo­tą ak­to­rių eg­zem­plio­rių nu­si­pir­kau Lie­tu­vos te­at­ro, mu­zi­kos ir ki­no mu­zie­ju­je. Po­rą me­tų ne­šio­jau­si tą pje­sę šir­dy­je ir ki­še­nė­je. Kar­tą su­ti­kau Ro­tu­šės aikš­tė­je te­at­ro di­rek­to­rę Ine­są Pil­ve­ly­tę, ji­nai už­si­mi­nė, kad te­at­rui bū­tų ne­pro­šal spek­tak­lis su ge­ra dra­ma­tur­gi­ja. Taip ir pra­si­dė­jo.

– Spek­tak­lio ašis – Mo­ti­nos vaid­muo. Pa­siū­lė­te jį Do­lo­re­sai Kaz­ra­gy­tei. Kaip už­si­mez­gė ši kū­ry­bi­nė ben­drys­tė?

– XXI am­žius la­bai di­na­miš­kas, ku­pi­nas ka­pi­ta­liz­mo ke­lia­mų iš­šū­kių. Mo­ni­ka Mi­ro­nai­tė šia­me vaid­me­ny­je bu­vo la­bai iš­lai­ky­ta, ra­mi, o man la­bai no­rė­jo­si ak­ty­vios, pla­taus dia­pa­zo­no, ener­ge­tiš­kos ak­to­rės. Tie­sa, jau gal­vo­da­mas apie „Ty­lios nak­ties“ pa­sta­ty­mą Aly­tu­je ne­ty­čia įsi­jun­giau LRT „Kultūros“ ka­na­lą ir pa­ma­čiau įra­šą, ku­ria­me Do­lo­re­sa skai­to Ri­čar­do Ba­cho „Džo­na­ta­ną Li­vings­to­ną Žuvėd­rą“. Tam tik­rų li­ki­mo žen­klų ap­link šią pje­sę ryš­kė­jo ir dau­giau. Su­si­ti­ko­me ne­ti­kė­tai Na­cio­na­li­nia­me dra­mos te­at­re. At­si­me­nu jos pir­mus žo­džius: „Ko­kie gra­žūs vy­rai!“ (Juo­kia­si.) (Ant­ras bu­vo Arū­nas Na­raus­kas.) Esu lai­min­gas, kad man te­ko ga­li­my­bė dirb­ti su Do­lo­re­sa Kaz­ra­gy­te.

Do­lo­re­sa Kaz­ra­gy­tė: Ži­no­te, apie ką da­bar gal­vo­ju? Vi­są ma­no gy­ve­ni­mą bū­ta tiek daug dis­ku­si­jų (prieš ir po spek­tak­lių, su kri­ti­kais ir be jų), bet aš iki šiol ne­su­pran­tu, ko­dėl tiek daug kal­ba­ma apie me­ną, spek­tak­lį ar pa­veiks­lą, jei iš tik­rų­jų tai yra pa­slap­tis?

2003 me­tais iš­ėjau iš te­at­ro, ku­riam ati­da­viau vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą, ir at­si­da­viau tar­si ko­kiai upės tėk­mei. Te­ka, ne­ša. Kran­tai, po­sū­kiai. Kar­tais pa­ma­tau, kad sro­vė tam­pa srau­ni, kaž­kas vyks­ta. Kar­tais pri­imu pa­siū­ly­mus vai­din­ti. Bet tos aist­ros lip­ti į sce­ną ir sa­ky­ti žiū­ro­vui, kad yra švie­sa tu­ne­lio ga­le, ne­li­ko. Keis­ta, bet ta­ry­bi­niais me­tais mes, ak­to­riai, pui­kiai ži­no­jo­me, dėl ko dir­ba­me. Tu­rė­jo­me idė­ją pri­kel­ti žiū­ro­vą, kad jis kaž­ką pa­keis­tų sa­vo gy­ve­ni­me. Pa­dė­ti žmo­nėms gy­ven­ti. Da­bar tai ke­lia juo­ką, nes žiū­ro­vui pa­de­da tik šou ir do­mi­no. Tai­gi te­at­ras ir bu­vi­mas sce­no­je pra­ra­do pras­mę – dėl ko? Už­tat yra la­bai daug vis­ko KAIP. Kaip sta­ty­ti Ham­le­tą ar Če­cho­vą, murk­dy­ti gal­vą į bliū­dą „Vyš­nių so­de“ ar ne. Ši­le­rio „Plė­ši­kų“ afi­šo­je – di­džiau­sias bal­tas klo­ze­tas. Vi­si ne­ria­si iš kai­lio. Jau­ni­mas gal pa­vir­šu­ti­niš­kiau, man apie jį sun­ku kal­bė­ti, nes te­at­ro aš at­si­ža­dė­jau. Jau de­vy­ne­rius me­tus į te­at­rą žiū­rė­ti spek­tak­lių ne­inu.

– Bet vai­di­na­te?

– Ir su šiuo spek­tak­liu pa­na­šiai bu­vo. Kaip upė. Te­le­fo­no skam­bu­tis, ma­lo­nus bal­sas, bet iš kar­to su­pra­tau, ko­kia pa­var­dė (Šar­knic­kas – su­dė­tin­ga, pas­kui pra­dė­jo­me juok­tis abu­du). Ir la­bai keis­tai su­ta­po: vai­din­ti Ma­rio Frat­ti pje­sė­je „Se­suo“ su­ti­kau to­dėl, kad jos re­ži­sie­rius Ar­tū­ras Žu­kaus­kas, ku­rio ne­bu­vau aky­se ma­čiu­si, pa­sa­kė, kad yra Vy­tau­to Či­bi­ro mo­ki­nys, o Ro­ber­tas – Da­lios Ta­mu­le­vi­čiū­tės. Ji bu­vo ma­no kur­sio­kė, vai­di­nau jos „Geis­mų tram­va­ju­je“ pa­gal Ten­nes­see Wil­liam­są. Ir ma­no drau­gė iki pat mir­ties. Pri­si­me­nu ją pa­la­to­je žiū­rin­čią skvar­biu žvilgs­niu ir sa­kan­čią: „Dar su ta­vim, kai pa­sveik­siu, rei­kia kaž­ką pa­da­ry­ti.“ Sa­kau, ge­rai. Ir dau­giau jos ne­ma­čiau. Ir to­dėl pa­sa­kiau Ro­ber­tui: „Ge­rai, aš vai­din­siu „Ty­lio­je nak­ty­je“.“

Man te­ko as­me­niš­kai ben­drau­ti su Mo­ni­ka Mi­ro­nai­te. Kai tik bū­da­vo gast­ro­lės Vil­niu­je, jie su Juo­zu Bal­tu­šiu pa­si­kvies­da­vo ma­ne į sve­čius ap­tar­ti Kau­no dra­mos te­at­ro gast­ro­lių. Su Bal­tu­šio la­bai plo­nai pjaus­ty­tais agur­kė­liais (ne­ži­nau, ko­kiu pei­liu jam tai pa­vyk­da­vo), ra­mia, oria Mo­ni­ka prie sta­lo, ku­ri ne­gai­lė­da­vo man pa­ta­ri­mų. (Sa­ky­da­vo: „Ne­verk nie­ka­da sce­no­je, tai blo­gas sko­nis.“) Ir „Ty­lią nak­tį“ ma­čiau gy­vai. Ge­rai at­si­me­nu, kaip Mo­ni­ka prieš spek­tak­lį gė­rė ra­mi­na­mų­jų tab­le­čių. Nu­ste­bau: kaip? Sa­ko, ne­no­riu dre­bė­ti sce­no­je…

Te­at­ras yra me­nas, ku­ris tu­ri keis­tą troš­ki­mą pa­ma­ty­ti gy­vą žmo­gaus šir­dį. Ne­pai­sant te­le­vi­zi­jos, žiū­ro­vai plūs­ta į te­at­rą pa­ma­ty­ti gy­vo ak­to­riaus su jo bal­su ir aki­mis. Tas no­ras la­bai pa­slap­tin­gas. Kaip sa­kė Je­a­nas Lou­is Bar­rault, di­de­lė aist­ra me­nui ga­li jį už­muš­ti. Da­bar, ar­tė­jant prem­je­rai, lau­kiu to mo­men­to, kai įvyks lū­žis. Pra­šau, kad at­ei­tų Šven­to­ji Dva­sia, – švie­žu­mas, pa­slap­tis at­gim­tų. Ma­no to­kia pri­gim­tis: ne­pa­ken­čiu mo­no­to­ni­jos, o re­pe­tuo­ja­me nuo sau­sio pra­džios, už­si­mer­ki ir min­ty­se vaid­mens žo­džiai…

– Tur­būt kiek­vie­na prem­je­ra į pa­sau­lį at­ei­na vis ki­taip, bet ne­leng­vai?

– Al­bert‘o Ca­mus „Už­ra­šų kny­gu­tė­se“ yra to­kia min­tis: „Atimk iš pa­sau­lio mis­ti­ką, ir jis su­grius.“ Mes tu­ri­me tu­rė­ti kaž­ką virš sa­vęs. Ga­li­ma tai va­din­ti Die­vu, am­ži­nu pro­tu, o man tai yra Kris­tus. Ką no­riu pa­sa­ky­ti – da­bar yra di­džio­sios kan­čios lai­kas. Prem­je­rai pa­si­rin­ko­me Di­džio­sios sa­vai­tės tre­čia­die­nį ne­pa­gal­vo­ję vi­siš­kai. Ši­tą lai­ką prieš Ve­ly­kas kas­met la­bai jau­čiu. Anks­čiau gal­vo­jau, kad tai pa­va­sa­ris, vi­ta­mi­nų trūks­ta, bet ne. Ne­svar­bu, ko­kio esi ti­kė­ji­mo, bet yra tam tik­ras vyks­mas, ku­ris vei­kia že­mę ir žmo­nes. Ypač mus, iš­pa­žįs­tan­čius re­li­gi­ją, su­riš­tą su evan­ge­li­ja, Iz­ra­e­liu, kan­čia, vi­sa ši­ta is­to­ri­ja – ne­ga­li­me ne­jaus­ti slė­gi­mo. Ka­lė­dos yra vi­sai ki­taip.

– Vi­dai, tar­ki­te ke­le­tą žo­džių apie sa­vo vaid­me­nį be žo­džių ir ši­tą gra­žią drau­gi­ją?

Vi­das Vaš­kius: Man ši­ta gra­ži drau­gi­ja la­bai pa­tin­ka, at­si­ra­do daug nau­jų pa­tir­čių. Pa­si­žiū­rė­ti, kaip dir­ba Do­lo­re­sa Kaz­ra­gy­tė su jos di­džiu­le pa­tir­ti­mi, la­bai nau­din­ga. Man la­bai pri­im­ti­nas jos po­žiū­ris į dar­bą, ji ga­li iš­nau­do­ti kiek­vie­ną mi­nu­tę, ne­švais­to lai­ko vel­tui.

Do­lo­re­sa Kaz­ra­gy­tė: Leisk, Vi­dai, aš da­bar apie ta­ve pa­šne­kė­siu. (Juo­kia­si.) Ro­ber­to spren­di­mas įves­ti tre­čią per­so­na­žą, ku­rio pje­sė­je ne­bu­vo, man pa­si­ro­dė ne­ti­kė­tas, bet iš­kart pri­li­po. Kas jis: šmėk­la, an­ge­las sar­gas, re­a­lus žmo­gus? Per jį pa­sa­ko­ja­ma is­to­ri­ja. Kiek­vie­ni se­ne­lių na­mai, pa­lė­pės, už­ka­bo­riai, mū­sų Kau­no te­at­ras iki re­konst­ruk­ci­jos tu­rė­jo sa­vo vai­duok­lį.

Vi­do per­so­na­žo dė­ka pra­dė­jau su­vok­ti tuos keis­tus ma­no per­so­na­žo vaiz­di­nius: sa­ko­ma, nie­ka­da neik į se­ne­lių na­mus, nes ten gy­ve­na mir­tis. Ge­riau po pu­ši­mis kur nors snie­gui snin­gant, kai at­eis tau lai­kas, nu­mir­ti. Ir ta­me yra tie­sos. Ši­tas tre­čias pje­sės vei­kė­jas – šmėk­la – man yra kaip cen­tras vie­nat­vės, se­ne­lių fan­ta­zi­jos, pra­ei­ties ir vai­kys­tės – bu­vo ar ne­bu­vo. Ta­da jau vi­sas gy­ve­ni­mas ta­vy­je yra kaip Že­mės ru­tu­lys. Pa­gal­vo­jau, kad spek­tak­ly­je per ma­žai ty­los (nors pje­sė­je daug kur pa­ra­šy­ta: ty­li). Ir aš jau­čiu, kaip sku­bu kal­bė­ti, o rei­kia ne­bi­jo­ti ty­lė­ti. Pa­si­tik­rin­si­me su žiū­ro­vais.

– Ko­kį žiū­ro­vą no­rė­tu­mė­te pa­ma­ty­ti sa­lė­je?

– Jau­ną. Kaž­ko­dėl no­rė­čiau, kad at­ei­tų net­gi aukš­tes­nių kla­sių mo­ki­niai. Jie tu­ri se­ne­lius. Nes ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir vi­sa­me pa­sau­ly­je (gal iš­sky­rus is­la­mo, kur se­nat­vė ger­bia­ma) kaž­kas yra at­si­ti­kę. Gat­vė­je ma­tau dau­gy­bę se­nų žmo­nių, ku­rie to­kie ne­lai­min­gi, tar­si nu­ša­lin­ti, už­si­da­rę sa­vo ku­buo­se, o ša­lia – jau­ni­mas, į plan­še­tes įki­šęs no­sis. Orių, ele­gan­tiš­kų, be­si­šyp­san­čių se­nu­kų ir se­nu­čių be­veik ne­ma­tau…

Se­nat­vė at­ei­na, ir nuo jos nie­kur ne­ding­si. Bet yra kaž­koks po­žiū­ris nuo pat vals­ty­bės vir­šaus, nuo ma­žų pen­si­jų, nuo to am­ži­no pa­di­di­ni­mo ke­liais li­tais – yra toks keis­tas slė­gi­mas. To­dėl no­rė­čiau, kad spek­tak­lį pa­si­žiū­rė­tų 40-50 me­tų sū­nūs ir duk­te­rys, anū­kai ir pa­gal­vo­tų, kaip el­gia­si. Aš pa­ti la­bai grau­žiuo­si, kad ne­iš­klau­sy­da­vau ma­mos, ma­žai dė­me­sio jai sky­riau. Vi­są lai­ką bu­vau už­si­ė­mu­si te­at­ru. Gal spek­tak­lis kaž­kam pa­dės su­si­mąs­ty­ti? Net jei­gu sa­lė­je sė­di tik vie­nas žiū­ro­vas, ku­ris ims ir pa­si­keis.

Gal daž­niau nu­va­žiuos į se­ne­lių na­mus, ap­lan­kys. Ar­ba, kaip po „Žuv­ė­dros“ vie­na mer­gai­tė pa­ra­šė, kad no­rė­jo mes­ti mu­zi­ką, bet po spek­tak­lio nu­spren­dė ei­ti iki ga­lo. Ji ta­po la­bai ge­ra smui­ki­nin­ke, gro­ja Sau­liaus Son­dec­kio or­kest­re. Jei per gy­ve­ni­mą taip ke­liems žmo­nėms pa­dė­jai, tai te­at­ras yra ne šiaip sau.

Kal­bė­jo­si
Sau­lė PIN­KE­VI­ČIE­NĖ

2016 m. kovo 14 d.