Situacijų komedija – bene taikliausias šio žaismingo spektaklio apibūdinimas.  Juliaus Dautarto režisuotame spektaklyje pagal Šarlio Pero pasaką „Raudonkepuraitė“ beveik nėra nė vieno sakinio iš šios klasikinės pasakos. Čia taisykles geriausiai išdėsto personažas, kurį sunku įvardinti vienu žodžiu. Jis sako: „kuo norėsiu, tuo ir būsiu“. Taip atsirado daugybė naujų personažų, kurių klasikinėje pasakoje nėra. Lapė, ištekėjusi už Vilko, tampa ponia Vilkolape. Kitas personažas  – Vabalas, savikritiškai save vadinantis smirdaliumi. Jis ir policininkas, ir paštininkas, dosniai žarstantis primityvokus, bet pakankamai tikslius įvairių situacijų komentarus. Na, o Raudonkepuraitė, slepianti garbanas po balta kepure – šiuolaikiška paauglė, purkštaujanti, anot jos,  apie senamadišką auklėjimą, todėl net naiviai, flirtuojanti su pačiu vilku. Spektaklyje subtiliai keliama iširusios šeimos problema. Kartais net gali pajusti užuominą, kad Vilkas gal yra Raudonkepuraitės tėvas, palikęs šeimą ir išėjęs pas Lapę. Personažas Vilkas visai nesikėsina į mergaitės gyvybę, jam labiau rūpi kumpis jos kraitelėje. O kai ateina laikas ėsti Senelę ir Raudonkepuraitę, jis abi  suryja, bet kitaip – surytos kruta ne Vilko pilve, bet aukščiau – kairėje krūtinės pusėje. Čia ir medžiotojų neprireiks, nes tai, kas ĮSTRINGA ŠIRDYJE, NE JŲ GALIOJE IŠLAISVINTI…

Spektaklį privalu pažiūrėti visiems. Ir vaikams ir suaugusiems.