„Tarp raganos ir moters” – Gretos Vilnelės recenzija

Posted 2026 10 09

Šį teatro sezoną moters ir jos lemties tema kol kas aidi daugelyje premjerų. Tiesa, kai kuriuose teatruose ji išryškėjo dar praėjusio sezono pabaigoje: pavasarį Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje režisierius Naubertas Jasinskas pristatė Jurgos Ivanauskaitės kūrybos almanachą „Agnijos magija“. Žodis „almanachas“ – iš arabų kalbos al-manāh, kuris reiškia „kalendorius“ – čia gali skambėti ir kaip užuomina į spektaklio astralinę nuotaiką: tokie leidiniai istoriškai talpindavo ir ateities spėjimus. Rašytojos ir svajotojos J. Ivanauskaitės kūrybos renesanso estafetę spalio 2 ir 3 dienomis Alytaus miesto teatre pratęsė režisierės Mildos Mičiulytės dramos ir lėlių teatro spektaklis „Ragana ir lietus“. Neatsitiktinai ši premjera, pristatyta tuo pačiu metu kai vyko festivalis „Poetinis Druskininkų ruduo“, suvienijo teatro, vizualumo ir žodžio kūrėjus, mėginančius Ivanauskaitę ir jos romaną perkelti į sceną ne tiek kaip literatūrinį pasakojimą, kiek kaip poetiškos prigimties pasaulį.

Spektaklio, kaip ir romano, centre yra jauna žurnalistė Vika ir jos meilės kunigui Pauliui istorija, fragmentiškai atskleidžiama per psichoterapijos seansus. Tad ne veltui į ir taip sudėtingą trijų moterų (šiuolaikinės, viduramžių raganos ir Marijos Magdalietės) istorijas jungiantį literatūrinį audinį spektaklio dramaturgijoje įpinami dar ir Dantės „Dieviškosios komedijos“ motyvai. Šio pasirinkimo logiką galima įžvelgti dar neprasidėjus spektakliui: romane „Ragana ir lietus“ plėtojama moters nuodėmės ir kaltės istorija savaip susišaukia su Dantės Beatriče – moterimi, poemoje virstančia simboliu, nepaliekančiu vietos žmogiškumui. Tačiau kūrėjai išvengia painaus dramaturginio dviejų kūrinių sujungimo ir „Dieviškąją komediją“ paverčia veikiau fonu „Raganai ir lietui“. Tarsi iš pragaro Vikai atsiųstas kunigas Paulius pasirodo kankinamųjų minioje, o pragaro ratas tampa ne tik literatūrine nuoroda, bet ir pagrindiniu Neringos Keršulytės sukurtos scenografijos motyvu – juoda, besisukančia apskrita pakyla scenos viduryje. Literatūrinį sluoksnį dar labiau sutankina Daivos Čepauskaitės spektakliui sukurti eiliuoti intarpai, kurie kartais virsta viso aktorių ansamblio atliekamomis kone liturginėmis dainomis.

Likimo ir misticizmo motyvai tampa pagrindiniais šios „Raganos ir lietaus“ sceninės interpretacijos vedliais. Mirties nuojautą įkūnija nebyli lėlė, o arierscenoje vis pasirodanti raudona medžiaga primena likimo siūlą ir veikia kaip nelaimės ženklas. Tačiau Vikos charakterį labiausiai atskleidžia vaikų žaidimų aikštelės vaizdiniai. Sūpynės tarsi svarstyklės sveria ir teisia jos pasirinkimus, o smėlio dėžė primena, kad ši moteris savo meilės ir kaltės istoriją išgyvena kaip vaikas, kuriam atrodo, jog viską galima pradėti nuo pradžių. Regis, tragedija čia kyla ne iš nesuvokimo, o iš to, kad už smėlio dėžės ribų nei uždraustos meilės, nei dėl jos užsitrauktos kaltės nebegalima sugriauti ir statyti iš naujo.

Šie ženklai spektaklyje veikia ne kaip dekoratyvūs literatūros simboliai, o kaip nuolat besikeičiančio pasaulio dalis: čia sunku atskirti, kur baigiasi realybė ir prasideda Vikos vidinis pasaulis. Šiame pasaulyje ženklas gyvas tik tol, kol jo prasmė lieka neįvardyta. Ne visada tai pavyksta. Scena su klajojančiais muzikantais, apšaukiančiais Viką ragana, atrodo tarsi iš kito spektaklio – pernelyg tiesmuka, lyg norinti atskleisti tai, ką ankstesnės scenos leido tik nujausti. Panašiai veikia ir kulminacinė scena su žaisline mašinėle, imituojančia automobilio katastrofą: tokiai jautriai ir poetiškai meilės istorijai šis materialus destrukcijos pavidalas atrodo kiek per grubus. Juo labiau kad po šios scenos toliau rodomas itin nematerialus simbolis – visa ryjanti amžinoji liepsna, tarsi vienos katastrofos spektakliui nepakaktų.

Etaloniniu Ivanauskaitės Vikos įkūnijimu Lietuvos meno kontekste laikytinas Rasos Samuolytės vaidmuo Algimanto Puipos filme „Nuodėmės užkalbėjimas“ (2007), todėl imtis šio vaidmens teatre – rimtas iššūkis. Galbūt dėl to pavasarį Nauberto Jasinsko spektaklyje „Agnijos magija“, paremtame visa Ivanauskaitės kūryba, Alvydė Pikturnaitė sukuria daugiau nei vieną šios rašytojos kūrinių veikėją, tačiau auditorijai atpažįstamos Vikos ten nėra. Tuo metu Alytaus spektaklyje aktorė Lyja Maknavičiūtė drąsiai ir sėkmingai perteikia Viką, kuri ne tik švelniai primena Samuolytės įkūnytą personažą, bet kai kuriais aspektais jį ir peržengia.

Maknavičiūtės Vika gležna ir jautri, tačiau kartu priversta balansuoti ant judančio, nestabilaus paviršiaus. Jos kūną nuolat veikia aplinka, todėl plastiškas bangavimas tampa ne vien fizine vaidybos priemone, bet ir būdo išraiška: Vikai taip ir nepavyksta iki galo įsitvirtinti savo pačios gyvenimo vingiuose, ji tampa kitų vaidinimo marionete. Būdama scenoje beveik visą spektaklį, Maknavičiūtė išlaiko tolygų, gilų įsijautimą, tačiau būtent jos įtaigumas išryškina ir kai kurių scenos partnerių paviršutiniškumą.

Greta jos Andros Kavaliauskaitės kuriama psichoterapeutė Norma atrodo kiek per daug neutrali, o Povilo Adomaičio Paulius stokoja vidinės įtampos – iki tol, kol ima šokti su Vika. Choreografo Mariaus Pinigio sukurti judesio etiudai, svaigūs ir itin plastiški, primena Palle Granhøjaus spektaklio „Tai ne Romeo ir Džuljeta“, kuriame šoko ir pats Pinigis, variacijas. Kai Povilo Adomaičio Paulius scenoje lieka vienas, atsirandantis šaltumas ima atrodyti ne kaip sąmoninga personažo savybė, o kaip savotiškas robotiškumas. Vikos vidinis pasaulis spektaklyje išplėtotas taip tiksliai, kad kiti personažai dar ryškiau atrodo esą tik jos būsenų atspindžiai.

Būtent per Viką spektaklis grįžta prie klausimo, kuris šiandien skamba ne mažiau aktualiai nei romano išleidimo metu (jis pirmą kartą buvo išleistas 1993 m.): kiek moters gyvenime iš tiesų lieka vietos jos pačios pasirinkimui, kai jos meilę, kūną, seksualumą ir tikėjimą nuolat lydi kaltės ir nuosprendžio stigma? Vika čia nuolat juda, tačiau beveik niekada neatrodo galinti pati pasirinkti kryptį – ją neša besisukanti pakyla, supa simboliai, teisia aplinka, o jos pačios sprendimai vis labiau primena kelią į jau numatytą pabaigą. Todėl likimas šiame spektaklyje nėra vien mistinė ar literatūrinė samprata. Jis tampa ir socialiniu mechanizmu: tuo, ką moteriai iš anksto priskiria aplinka, ir ką vėliau ji pati pradeda priimti kaip neišvengiamybę.

Gal todėl ir „raganos“ figūra čia svarbi ne tik kaip Ivanauskaitės mistinio pasaulio dalis. Moteris vadinama ragana tada, kai jos elgesys tampa nepatogus, kai jos troškimai ar pasirinkimai nebetelpa į jai numatytą vietą. Spektaklis šios temos iki galo neišplėtoja, tačiau sceninė forma leidžia ją nujausti: Vika nuolat balansuoja tarp troškimo gyventi ir pasaulio, kuris jos pasirinkimus paverčia nuodėmėmis, o likimą – nuosprendžiu.

Paveikiausiai „Raganos ir lietaus“ sceninis pasaulis suskamba tada, kai likimas nėra aiškinamas, o juntamas, pasitikint pačia sceninės formos kalba: judesiu, erdve, objektais ir jų ženklais. Spektaklio kūrėjai ne visuomet leidžiasi šios vaizdų kalbos nešami, tačiau kai jai atsiduoda, Ivanauskaitės istorija išsiplečia už meilės ir nuodėmės pasakojimo ribų. Tuomet spektaklio centre atsiduria moteris, bandanti suprasti, kur baigiasi jos pačios sprendimai, o kur likimo vadžios ima tempti ją į šalis.

Recenzijos autorė: Greta Vilnelė

Šaltinis: menufaktūra.lt

Naujausi įrašai