Spektaklis „Marytė“ pasakoja, kaip Antrojo pasaulinio karo pabaigoje bei pokariu Mažosios Lietuvos vaikai, vadinami „Vilko vaikais“ (Wolfskinder), buvo atskirti nuo šeimų arba liko našlaičiais. Jų buvo apie 7000. Būdami maži su vienu iš tėvų (dažniausiai mama) ar visai su svetimais, jie ėjo ieškodami duonos kąsnio, didesnieji – kąsnį parnešti namo. Dėl bado „vilko vaikai“ bėgo į Lietuvą, kai kurie pasiekė Latviją, Estiją, Baltarusiją, Ukrainą. Šių vaikų patirtis išskirtinė. Badas ir baimė buvo jų vaikystės palydovai. Ilgą laiką sovietų okupuotoje Lietuvoje gyvenę „vilko vaikai“ negalėjo viešai dalytis savo prisiminimais, o apie smurto ir prievartos aukas buvo sąmoningai nutylima. Savosios tapatybės atsisakymas buvo vienintelė tokių vaikų išlikimo sąlyga. Tik atgavus nepriklausomybę šiems žmonėms atsirado galimybė pradėti ieškoti savęs, sužinoti ir įregistruoti tikruosius gimimo metus, vietas, vardus ir pavardes, surasti artimuosius. Lietuvoje gyvenantys vokiečių kilmės „vilko vaikai“ (tuo metu apie trejų–šešiolikos metų amžiaus) susitelkė į bendriją „Edelweiss-Wolfskinder“, kuri gyvuoja ir dabar, padėdama atrasti savo šaknis bei puoselėti tradicijas ir kultūrą.