Romano „Kalės vaikai“ inscenizacija, kurią spektakliui parašė pats autorius Saulius Šaltenis, ypač aktuali dabar – laikotarpiu, kai atkurta Lietuva įžengė į šimtmetį.
S. Šaltenio romanas nukelia skaitytojus į XVIII a. Mažąją Lietuvą, pietvakarinę etnografinės Lietuvos dalį, kuri tuo metu buvo pavaldi Prūsijai.
Spektaklyje susipina daugybė klodų: istorinė Lietuvos praeitis, sakmės, prietarai, burtai, užkalbėjimai ir raganavimai, senųjų pagoniškų mitų atgarsiai, Šventojo Rašto nuotrupos. Mitologija ir buitis, mirtis ir gyvenimas, amžinybė ir kasdienybė – viskas čia organiškai susijungia, vienas vaizdinys keičia kitą. Prisiliečiama prie pačios lietuvių tautos esmės, archajinio, egzistencinio prado, gelminių tautos išlikimo galių. Santūrumu, giliomis ir kiek prigesintomis emocijomis, asketiška ir kartu nekrošiškai talpia simbolika spektaklis „Kalės vaikai“ stebėtinai tiksliai perteikia Klaipėdos krašto, Mažosios Lietuvos dvasią.
„Ar ne juokinga, kad kitąkart gyvulėlis palieka didesnį atminimą nei kitas žmogus?“ (S. Šaltenis, „Kalės vaikai“)