Eimunto Nekrošiaus spektaklis sukurtas pagal vieną bene daugiausiai klausimų ir diskusijų sukeliančių Šventojo Rašto tekstų. „Jobo knyga“ jau antras E.Nekrošiaus kreipimasis į Biblijos tekstus. 2004 metais jis sukūrė jaudinančią odę meilei pagal “Giesmių Giesmę“. Tačiau esminiai žmogaus būties klausimai, žemiškojo gyvenimo prasmės ir amžinybės suvokimo dilema, pastangos suvokti ir atrasti Dievą, kaip jėgą kuriančią ir griaunančią likimus yra visų pastarųjų E.Nekrošiaus spektaklių esmė.

Nors Senojo Testamento tekstai ir juose liečiamos temos nėra paprastos ir vienareikšmės, žodžiai, kuriais jos yra pasakomos skamba nuo scenos be galo žmogiškai, jaudina ir paliečia kiekvieną žiūrovą asmeniškai. Dievui adresuoti Jobo klausimai: „Kodėl mane kasdien lankai ir kiekvieną akimirką bandai? Kodėl pavertei mane savo taikiniu? Kodėl tapau tau našta? Kodėl slepi savo veidą ir elgiesi su manimi kaip su priešu?“ tikrai nėra tik iš aukštosios filosofijos sferos, bet labai artimi ir skausmingi kiekvienam siekiančiam gyventi sąmoningai ir sąžiningai.

Biblijos tekstą apie dievobaimingą Jobą, iš kurio Šėtonas palaimintas Dievo atima turtą, šeimą ir sveikatą, idant išmėgintų jo  tikėjimo galią, Nekrošius perskaito absoliučiai moderniai. Tai istorija žmogaus, kuris patirdamas vieną nesėkmę po kitos, klausia savęs vis to paties klausimo: „Už ką?” Ir kodėl verta toliau gyventi pasaulyje, kuriame nėra teisingumo, bet tiek daug skausmo?

T.Filipova

„Jobo knyga ” – spektaklis kupinas kančios. Šis darbas žada tapti vienu iš pačių galingiausių ir skausmingai įtaigiausių Nekrošiaus pastatymų.

Taip, žinoma: jis remiasi vaizdingų Nekrošiaus metaforų sistema. Jos tikslios ir išieškotos. Tačiau „Jobo knyga” būtų neįmanoma be tikro „Meno forto“ artistų susideginimo scenoje. Ir tik stipriu iki drebulio dangaus virš galvos ir pragaro po kojomis pojūčiu, tik su galingu Visagalio buvimo kasdieniame gyvenime suvokimu ir Viešpaties rankos virš gatvės minios jutimu – galima buvo sukurti tokį spektaklį.

E.Djakova

Atitraukdamas nuo kasdienybės šis spektaklis pažadina mus tikrajai būčiai (…)  Režisierius teigia tikėjimą, jis suformuoja tokias jausmines erdves, kuriose ryškiausia tampa žmogaus elgsena. Žmogus ieško Dievo, kad galėtų atsakyti į jam rūpimus klausimus, ir šis ieškojimas įrodo mūsų egzistencijos prasmę. Tikroji žmogaus būtis įmanoma tik kančios žydėjime.

D. Šabasevičienė

Prodiuseris:                             Teatras Meno Fortas
Koprodiuseris:                         Vičenzos miesto teatras

Spektaklis sukurtas remiant Lietuvos Kultūros ministerijai ir prodiuseriui Aldo Miguel Grompone (Roma)