Teatrai iš visos Lietuvos atkeliaus pas Dzūkijos vaikus

„Kultūra – vienas svarbiausių veiksnių, formuojančių žmogaus asmenybę. Kai gailime lėšų vaikų ir jaunimo kultūrai, vėliau mokame šimteriopai daugiau, išlaikydami nuteistuosius, gydydami sergančius priklausomybės ligomis… Yra posakis: „Daugiau festivalių – mažiau kalėjimų“. Teatro poveikio augantiems žmonėms galimybės – didžiulės. Psichoterapeutų paaugliai vengia, o teatras gydo sielos žaizdas ir palengvina gyvenimo traumų sukeltą skausmą“, – sako aktorė, Lietuvos teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos „Asitežas“ prezidentė Violeta Podolskaitė. Asitežas“ siekia kasmet organizuoti projektą „Teatras keliauja pas vaikus“. Šiemet, parėmus Lietuvos kultūros tarybai, 14 spektaklių už simbolinę 1 euro bilieto kainą kovo–gegužės mėnesiais bus suvaidinta Alytuje ir Alytaus regione. Ankstesniais metais šia teatro švente džiaugėsi Vilniaus, Kauno, Marijampolės, Šalčininkų, Šiaulių ir Širvintų rajonų mažieji žiūrovai.

Žiūrovė po spektaklio

Žiūrovė po spektaklio

Projektą įkvėpė geroji Danijos patirtis

Vasario 1 d. 18-ojo gimtadienio sulaukusio „Asitežo“ prezidentė V. Podolskaitė prisimena: „Projekto „Teatras keliauja pas vaikus“ ėmiausi 2008 m., įkvėpta gerosios Danijos patirties teatrų vaikams ir jaunimui srityje. Danijos teatrų vaikams ir jaunimui asociacija ASSITEJ festivalius šiai auditorijai organizuoja tik mažuose miestuose. Stengiamasi, kad festivalio spektaklius pamatytų visi, gyvenantys 30 kilometrų spinduliu. Mokytojai turi tarptautinio ASSITEJ organizuojamo festivalio dalyvio korteles – spektaklius žiūri nemokamai. Festivalis – kaip savotiška mugė, per kurią mokytojai dirba kaip teatro „pirkliai“. Drauge jie susipažįsta su teatro įvairove, gilina žinias. Festivaliuose vaidinama apie 500 spektaklių, skirtų įvairioms amžiaus grupėms. Taigi, rinktis yra iš ko. Danijos teatrų vaikams ir jaunimui asociacijai ASSITEJ priklauso apie 100 teatrų.

Šiaurės šalių mokyklose spektakliai paprastai vyksta kaip pamokėlės. Spektakliai vaidinami jaukiose, kamerinėse patalpose. Mokiniai, eidami į jas, nusiauna batus. Spektaklius žiūri 25–50 vaikų. Po 400 žiūrovų niekas „nesuvaro“. Aktoriai vaikus pasitinka, susodina, po spektaklio su jais bendrauja. Vaikai dalijasi įspūdžiais.

Danijoje žavi tai, kad mokyklų sporto salės yra pritaikytos kultūros renginiams – galima užtemdyti langus, įrengti kelias lokalias vaidybos aikšteles, organizuoti profesionalų apšvietimą. Danijos mokytojai suinteresuoti kviesti teatrą būtent į savo klasę. Spektaklis atrenkamas konkrečios amžiaus grupės žiūrovams.“

Podolskaitė prisimena vieną pokalbį su vaikais Lavoriškių kaime, Vilniaus rajone, kuris ją stipriai sujaudino: „Vaikai guodėsi: „Nors Vilnius yra už 24 kilometrų, bet mums atvykti sudėtinga – nėra transporto, mažos tėvelių algos…“ Vaikai gyvena tarsi arti didžiųjų teatro centrų, bet greitai jų neprisišauksi… Taip ir kilo mintis organizuoti projektą „Teatras keliauja pas vaikus“. Lietuvos „Asitežo“ nariai, kurių jau 25, turi daug mobilių kamerinių spektaklių, skirtų įvairioms amžiaus grupėms. Juos gali vaidinti ne tik teatrui pritaikytose erdvėse, bet ir muziejuje, bibliotekoje, vaikų darželyje, mokykloje, net ligoninėje… Aišku, jei regione yra didelė scena, turinti gerą apšvietimo įrangą, parodome ir didelio formato spektaklį.“

Asociacijos prezidentė pažymi, kad jei teatro profesionalai nevaidins regionuose, atsiras kiti, kurie tai darys. „Turime tokią bėdelę – yra trupių, neturinčių nieko bendro su profesionaliu teatru. Jos tik pinigaujasi. Jų žala ta, kad vaikai nusivilia teatru“, – sako aktorė, daugiau kaip 30 metų vaidinusi Valstybiniame jaunimo teatre. Ir priduria: „Jei mokytojas serga „teatro virusu“, jis ras būdų, kaip savo klasės vaikams suorganizuoti susitikimą su teatru – surengs ekskursiją į didesnį miestą, pakvies aktorius, skaitovus į mokyklą.“

Teatras kaip vitaminas C – atgaivina visus

Profesionalaus teatro renginių pasiūla regionuose nėra didelė. Asociacijos prezidentė sako, kad šiemet per projektą į Alytaus regioną suvažiuos trupės iš visos Lietuvos – Keistuolių, Stalo, „Vaivorykštės“ teatrai, „Mazūrų namų teatras“ iš Vilniaus, Klaipėdos jaunimo, Kauno lėlių teatras, „Knygos teatras“ ir Kelmės mažasis teatras, Panevėžio lėlių vežimo teatras ir teatras „Menas“. Dalyvaus ir alytiškiai – Alytaus miesto teatras ir lėlių teatras „Aitvaras“. Teatrai patys tariasi, kur ir kada konkrečiai jie vaidins. „Siekiame, kad nereikėtų nuomotis vaidinimams patalpų. Mūsų planuose – ne tik Alytus, bet ir Daugai, Butrimonys, Makniūnai, Miroslavas, Simnas, Krokialaukis, Pivašiūnai, Punia, net Varėna“, – patikslina organizatorė.

Podolskaitė neslepia: „Gera išgirsti: „Jūs kaip vitaminas C visus atgaivinate – tik dar kartą atvažiuokite!“ Kai maži vaikai savo krašte susipažįsta su teatru, vėliau, jau ūgtelėję, patys stengiasi atvykti į stacionarų, profesionalų teatrą didesniame mieste. Svarbu, koks tas vaikų susitikimas su teatru būna pirmą kartą… Gražu, kai mūsų teatrų kūrėjai po spektaklių dar ir pasikalba su vaikais. Mažiesiems tai labai paliečia širdį…

Jei norime užauginti kultūringą, jautrų grožiui žmogų, turime ir investuoti į jį. Ta investicija neturėtų būti aukojant teatrą. Teatrai negyvena prabangiai – dažnas vos galą su galu suduria. Sukurti išradingą, talentingą spektaklį galima ir nedidelėmis sąnaudomis, bet didžiausios išlaidos atsiranda tada, kai reikia vaidinti spektaklį, neturint savo scenos, gastroliuojant.

Dabar tarp politikų įprasta kalbėti apie „socialinę grąžą“… Sakyčiau taip: pirmiausia darykime, veikime, o „grąža“ ateis savaime, be planuojamų skaičių. Taigi projekto „grąža“ – padėkos žodžiai: „Kokia laimė, kad jūs čia buvote! Nepamirškite mūsų!“ Man tokia „grąža“ yra pati brangiausia. Mūsų asociacijos nariams – taip pat.“

Priklausomi nuo projektinio finansavimo

Iš pradžių per projektą vaidinami spektakliai mažiesiems žiūrovams buvo nemokami. Dabar atsirado simboliniai 1 euro bilietai. Kodėl? „Esame priklausomi nuo projektinio finansavimo, kuris paprastai būna dalinis. Rengiant projektus, reikia pažymėti, koks bus rengėjo finansinis įnašas. Tad atsirado 1 euro bilietai. Bet jų nepardavinėjame ten, kur spektaklių žiūrėti ateina socialiai remtini vaikai (globos namuose, socializacijos centruose, ligoninėse). Teatrai, suprasdami projekto švietėjišką ir kultūrinę misiją, neprašo didelių honorarų“, – paaiškina organizatorė.

Spektaklio ryšys su jaunaisiais žiūrovais užsimezga tada, kai kalbama žiūrovams suprantama teatrine kalba. V. Podolskaitė su siaubu prisimena tarybinius laikus, kai veikė „abonemento sistema“: „Jaunimo teatras vienu metu vaidino Profsąjungų rūmuose Vilniuje – didžiausia salė rėkiančių jaunuolių, nežinančių, ko jie čia atėjo… Džiaugiasi širdis, kai matau, kad į spektaklį paaugliai ateina patys, neprižiūrimi suaugusiųjų. Šviesaus atminimo režisierius Eimuntas Nekrošius yra sakęs: „Be to tavo teatro jie irgi išgyvens…“ Taip, išgyvens, bet jei paaugliai atras teatrą, gal jie taps jautresni, išgirs subtilesnius dalykus, išmoks atsiverti artimiesiems, pasauliui?.. Teatro erdvė magiškai veikia paauglius…“

Alytaus „Drevinuko“ mokyklos-darželio teatro studijos „Drevinukas“ vienas iš vadovų, Alytaus Jotvingių gimnazijos dramos teatro studijos „Taškas“ vyresnysis mokytojas, Alytaus miesto mokyklinių teatrų koordinacinio centro vadovas Jonas Gaižauskas pasakoja:

„Džiaugiuosi, kad Lietuvos „Asitežo“ rengiamas projektas šiemet vyks Dzūkijoje – tai ne tik šventė vaikams, bet ir proga mums, teatro mokytojams, praplėsti akiratį, užmegzti ryšius su profesionaliomis teatrų trupėmis.

Jau 20 metų dirbu su vaikais ir paaugliais. Kai vaidina mano ugdytiniai, džiaugsmą teikia jų pasiekimai, tobulėjimas – vidinė laisvė, augantis pasitikėjimas savimi, kūrybiškumas. Kai kurie dabar jau – trisdešimtmečiai… Susitikę pasikalbame: jie prisimena, kaip vaidino, ką tuo metu išgyveno ir suprato… Tai labai motyvuoja ir mane, kaip teatro mokytoją.

Abu teatro dėstymo būdai – kaip privalomas dalykas arba laisvai pasirenkama veikla – yra naudingi. Teatro kaip privalomo dalyko privalumas tas, kad mokytojai stengiasi kurti sistemą – ieško ir sugalvoja įvairių pratimų, metodų. Kiekvienas teatro mokytojas, susipažinęs su teatro programa, gali ją tobulinti, pritaikyti pagal savo situaciją. Tai ypač palengvina darbą pradedantiesiems mokytojams. O teatrui kaip laisvai pasirenkamai veiklai būdinga tai, kad mokinio mokymosi motyvacija – stipresnė. Su vaikais lengviau susitarti dėl bendrų siekių.

Ir teatro pamokoje, ir būrelio repeticijoje svarbiausias yra mokytojo ir vaikų bendravimas. Teatro pamokoje vaikai kalba jautriomis temomis, jas praktiškai išbando veiksmu scenoje. Ir tai palengvina jų vidinį gyvenimą. Ruošiant spektaklį, vaidinant etiudus, vaikai patiria stiprias emocijas. Per kūrybinį procesą vyksta stiprus dvasinis atradimas. Manau, kad vaikus tas savęs ir pasaulio pažinimas traukia bei „pririša“ prie teatro ilgai.“

Alytaus m. Jotvingių gimnazijos dramos teatro studijos „Taškas“ artistai po „Atžalyno“ premjeros Skaitykite daugiau: http://www.svietimonaujienos.lt/pas-dzukijos-vaikus-teatrai-is-visos-lietuvos/?fbclid=IwAR0_Q7jFgJ_G5xIa48aA0Rfg_ijvVvkuB-JsQRMxdStJfzEe8iYTythJmwY

Alytaus m. Jotvingių gimnazijos dramos teatro studijos „Taškas“ artistai po „Atžalyno“ premjeros

Aut. Ridas Viskauskas

Naujausi įrašai