30 – asis sezonas. Vedu Tave su meile. Teatras.

Alytaus miesto teatras savo 30-ąjį jubiliejinį sezoną pradeda šūkiu „Vedu Tave su meile. Teatras“. Jausminga? Gal. Tik kiekvienas meilę suvokiame savaip, pirmiausia remdamiesi savo patirtimis – asmeniniais išgyvenimais, intelektinėmis žiniomis, intuityviu pajautimu. Drįstu tvirtinti, kad meilė ir kūryba – aukščiausios žmogaus dvasios apraiškos – tai du svarbiausi dalykai, stumiantys žmoniją pažangos link,  suteikiantys jėgų ištverti sunkumus ir eiti pirmyn.

Meilė, kaip ir kūryba – tai ištisinis procesas, prasidedantis nuo svaigaus įsimylėjimo (kūryboje – idėjos) iki nepagrįstų lūkesčių, nusivylimo, išdavysčių, (pasi)aukojimo. Pats pirminis meilės etapas atrodo labai paprastas ir gražus: žmones suveda vidinis jausmas, susižavėjimas. Kūrybinės inspiracijos taip pat vidinės, pradžioje veržlios ir pakilios, apimančios savas mintis ir įkvepiančios kitus. Vėliau nutinka visko – deginanti aistra išvirsta į deginančią kančią, abejones savo gebėjimais, abejones kitais, pažeidžiamumu, pykčiu, pavydu, dusimu nuo savo negalios ką nors pakeisti, vėl patikėjimu, atsiprašymais, prisikėlimu, triumfu.. ir vėl abejonėmis. Žvelgiant į tuos 29-erius mūsų teatro metus būta įvairių momentų: ir pirmų švelnių pasimatymų su teatro žanrais, kūrėjais, žiūrovais, ir aistringų prisipažinimų, ir piktų durų trankymų, ir abejingų išsiskyrimų… Žiūriu aš į mūsų teatralus ir galvoju, kad jei ne meilė teatrui ir kūrybai, jų čia gal jau seniai nebebūtų. Visas tas mano ankstėliau išvardintas stadijas jie kaip kokius kryžiaus kelius, kaip stacijas yra praėję, išjautę, atkentėję. A č i ū  J u m s, bendrakeleiviai.

Inesa Pilvelyte 1 H ¿Misko Mote

Meilėje, kaip ir kūryboje, pasireiškia poliškumas. Meilei reikalingas objektas – kitas žmogus, prie kurio palaipsniui priartėjama. Kūrėjui toks objektas pirmiausiai yra jo kūrinys. Vykstant kūrybos procesui jis tampa kūrėjo dalimi, pasiglemžiančia jo laiką, energiją, mintis ir jausmus. Visai kaip ir mylimasis. Bet kaip kad mylimasis nėra kito žmogaus nuosavybė, taip ir meno kūrinys nepriklauso kūrėjui. Jis sukuriamas tam, kad pratęstų gamtą, pratęstų pasaulio dinamiką, dalinantis tuo su kitais. Tuomet ir atsiranda dar vienas polis, dar vienas objektas – meno vartotojas, o teatre žiūrovas. Teatras be žiūrovo būtų tik ritualas. Kad žinotumėt, kaip baugu kūrėjui savo kūrinį – nuo idėjos užuomazgos su tokia meile išaugintą – išleisti pasaulin, kur jis anaiptol ne visuomet sutinkamas palankiai. Kartais jį pajusti, suprasti reikia pasiruošimo, tam tikros brandos. Kaip ir meilei. Todėl šiuolaikinis teatras laužo ketvirtos sienos taisyklę, eina į atvirą dialogą su žiūrovu, rengia įvairių formų ir išraiškų edukacinius susitikimus. Jų 30-ajame mūsų teatro sezone tik daugės, atgimstant ŽALIA klubui, tęsiant kultūros forumus, inicijuojant naują projektą „Po scena“ ir kt.

Meno kūriniu, kaip ir mylimuoju, didžiuojiesi ir nori parodyti visam pasauliui, stengiesi kiek galėdamas vietinę erdvę pralaužti ir išeiti į pasaulinę viešumą. Šitas noras glūdi kiekviename kūrėjuje. Taip, labai svarbūs lokalūs įvertinimai ir laimėjimai, bet didybės ilgesys (kartais taip įvardiname kūrėjo ego, bet greičiausiai tai nomadinė klajokliška mūsų prigimtis, siekiant užkariauti svetimas žemes) neleidžia mūsų kūrybai sustoti prie to, kas yra tiktai apčiuopiama ir paliečiama. Mano nuomone, kūrybos ir jos sklaidos kryptis turi būti idealistinė. Todėl ir 30-ajame sezone teatras gilinsis į pasaulinę klasiką („Geismų tramvajus“, „Makbetas“), sieks dalyvauti tarptautiniuose festivaliuose, kviesis kūrėjus iš užsienio (Sakartvelo, Armėnijos), festivalio COM•MEDIA metu pristatys įvairių šalių teatrines mokyklas.

 Meilė toli gražu nėra tik tam tikras biologinis, na daugiausiai psichologinis, vyksmas, kuris yra skirtas žmonių giminei pratęsti. Man labiau priimtina kosminė meilės prasmė, kur ji anot Dantės „judina saulę ir kitas žvaigždes“. Tokia yra ir visos kūrybos esmė – judinti ir keisti pasaulį, nebijant kalbėti ne tik apie gerus, bet ir apie skaudžius dalykus, provokuojant mąstymui ir pokyčiams. Nuoširdžiai linkiu mūsų teatrui eiti šiuo keliu ir vesti juo žiūrovą. Su meile.

                                                                                                                          Inesa Pilvelytė

                                                                                                 Alytaus miesto teatro direktorė

„Tu man viskas. Ir dar daugiau.“ Taip, tai nėra intelektualaus kūrinio citata. Jos joks didis kūrėjas (kurio žodžius ne viena karta kartojo iš lūpų į lūpas, kad šie atkeliautų iki mūsų) neiškalė akmenyje. Ją, keliaudama iš įrašų studijos, nelygiomis mėlynomis raidėmis išrašytą, pamačiau ant apleisto pastato sienos. Paradoksalu, kad tokie žodžiai nugulė ant namo, kuriame (regis) ilgą laiką niekas nebegyvena. Gal karts nuo karto apsilanko viena kita gyvybė  vienai kitai nakčiai, bet (turbūt) tik tiek. Kažkada kažkam buvę namai tapo tik laikina stotele dar vienam k a ž  k a m. Taip, vienam tai tik griuvėsis, o k a ž k a m  – laikini namai. Be šviesos. Be vandens. Su istorija ir daug gryno oro. „Tu man viskas. Ir dar daugiau.“ Nuskamba darkart ir kūnu nubėga šiurpulys. Ar ne per pavojinga ši meilė? Ar nesustingtume, jeigu šie žodžiai būtų skirti mums? Ar sugebėtume tokią meilę priimti su jai derama pagarba ir atsakomybe? Kurį laiką žiūrėjau į mėlynai išrašytuosius ir galiausiai nusišypsojau, nes mūsų teatro šio sezono šūkis („Vedu Tave su meile. Teatras“ ) labai artimas ką tik atrastajam. Taip, tai tik vienas sakinys. Tai tik penki žodžiai ir dvidešimt dvi raidės, tačiau savyje talpinančios žymiai daugiau nei gali pasirodyti, perskaičius (išgirdus) pirmą kartą.

(Ar meilė turi savo formulę?)

Kiekvienais metais, artėjant naujam sezonui, iš naujo suklūstama: kokio teatro reikia šiandienos žiūrovui? Kokio jo reikia miestui? Lietuvai? Pasauliui? Ką turime daryti (ar ko nedaryti), kad žiūrovas norėtų į jį ateiti? Ko jam stinga ar kaip tik per daug? Ko  žiūrovas yra ,,išalkęs“? Ar mūsų lūkesčiai sutampa? Ar mes esame pasiruošę vienas kito (teatras žiūrovo, žiūrovas teatro) nesumeluotai meilei? Pirmai pažinčiai (tiems, kurie dar lig šiol nėra pravėrę teatro durų ir negirdėję: gerbiami žiūrovai, prašome…), atsargiems susitikimams (premjerose, kurios turi bent vieną bendrą dėmenį – virpulį, pirmąkart susitinkant) pokalbiams iki išnaktų (šių metų COM•MOON•A nepabijokime pasidžiaugti, turi nuostabią programą, kurioje turėsime galimybę susipažinti ne tik su Lietuvos, bet ir užsienio alternatyvaus teatro kūrėjais), kurie išauga į kasdienius pokalbius ir diskusijas (festivalio programa apskritai verta atskiro pasididžiavimo, nes tokios stiprios, regis, dar nesame turėję. Ir, žinote, jeigu teatras būtų vaikinas, pamačiusi tokią  programą, tikrai kiltų mintis: nejau ketina prašyti rankos..? Jeigu bent vos vos žvilgteltumėte į programą, manau, klausimų nebekiltų), o šie  – į atviras išpažintis (penkios būsimos premjeros: Tenesis Viljamsas „Geismų tramvajus“ (rež. Suren Shahverdian), „Kupriukas muzikantas“ (rež. Jonas Gaižauskas); Viljamas Šekspyras „Makbetas“ (rež. Paata Tsikolia), Andra Kavaliauskaitė „Neišmylėtieji“ ir… lai lieka nors šiek tiek paslapties ) ir nuogą atvirumą (ilgai svajotas ir mintyse brandintas autorinių vakarų ciklas (susitikimai su mūsų trupės aktoriais ne spektaklio metu, leidžiant prie savęs prisiliesti be kaukių ir be personažų).

Andra Kavaliauskaite 2 H ¿Kristina SabaliauskaitË.Kaip žinia, meilė kartais ateina netikėtai. Teatro meilė nėra išpaikusi ir lengvabūdė, jai tereikia atviros širdies… Ir su visa atsakomybe žiūrovui galiu pranešti: mūsų teatras pasiruošęs šiai meilei. Ne tai, kuri vieną akimirką yra išsipusčiusi, pasipuošusi įmantriausiais aksesuarais, kad tik nuostabiai atrodytų nuotraukose, o kitą – elgiasi, kaip vertybes pamynusi mergiotė. Ne tai, kuri tik juokiasi ir geba koketuoti kiekvienam suprantama neintelektualia kalba. Ne, ji neparsiduodanti ir nepataikaujanti. Ji kartais gal ir „nepatogi“, sunkoko charakterio, bet ori ir gerbianti save bei mylimą. Tiesa ir ta, kad ne visad meilė ištinka iš pirmo žvilgsnio. Kartais reikia nepabūgti susitikti antrą, penktą kartą, net jei pirmieji susitikimai nesukėlė didžiulio virpulio ir susižavėjimo. Nepabūgti ne tik švelnių, daugeliui įprastų pokalbių, bet ir tų, kurie leidžia suklusti: o kaip su mano pasauliu? Mano pačio vertybėmis? Teatro meilė kantri ir jis pasiruošęs link žiūrovo eiti iš lėto, neįpuolant. Teatro meilė nebijo klysti ir iš tų klaidų pasimokyti. Ji pasiruošusi jaukintis ir prisijaukinti. Nežeidžiant, neskaudinant, tačiau tuo pat metu nebijant kelti klausimų, kuriuos  gatvėje neretai esame linkę nutylėti, nes nepatogu. Mūsų meilė nemėgsta rutinos, todėl kiekvienas pasimatymas bus skirtingas: nuo tylaus ir intymaus iki griausmingo ir aštraus, nuo artimo įprastam pasimatymui, bet išsiilgto, iki negirdėto ir dar nejausto. Juos bus ir  tylos. Kartais nejaukios, tačiau suteikiančios galimybę sugrįžti prie savęs. Nemeluojant. Mūsų teatro meilė vertins duotą žodį ir juo nesišvaistys, o duotąjį išpildys.

Turime namus, turime vienas kitą, tereikia prisijaukinti. Po truputį… po truputį, kad ir ne iš pirmo žvilgsnio. Labai tikiu, kad šis sezonas bus kupinas meilės. Vienas kitam. Žiūrovui. Miestui. Pasauliui.  Labai tikiu, kad teatras miestui nėra tik pastatas, tik laikina stotelė dar vienam k a ž  k a m. Kad tai nėra tik būsimas griuvėsis, laikini namai. Be šviesos. Be vandens… Kad tai miesto kultūrinė šerdis, kurianti savą istoriją su daug gryno oro.

                                                                                         Andra Kavaliauskaitė

                                                                    Alytaus miesto teatro meno vadovė