„Mūsų cirkas nedidelis, tačiau jame plaka didžiulė širdis“, sako „Laisvės arenoje“ nusenęs Liūtas Karalius. Čia susibūrę žvėrys bando įrodyti, kad dar gali būti kažkam reikalingi. Įkalinti iki gyvos galvos, jie veržiasi į laisvę, kad susigrąžintų slėptą prigimtį ir atsivertų vienas kitam, kuo išties yra ar norėtų būti. Deja, neretai laisvė ir tiesa atneša ne laimę, o nusivylimą…“

Herkus Kunčius

Apie XXI amžiaus patogios buities, komforto sąlygotą uždarumą bei siaurumą kalba spektaklio kūrėjai. „Laisvės arena“ žėri begaliniu šmaikštumu ir psichosocialine analize. Cirko metafora pasirinkta kaip uždaros ir išmuštruotos visuomenės modelis. Kiekvienas cirko personažas atitinka visuomenėje egzistuojančius socialinius vaidmenis. Kas būtų atidarius cirko arenos vartus?

Iširus cirkui,  bendruomenės pasimeta, ima blaškytis, naujas pasaulis jas baugina ir neleidžia adekvačiai reaguoti į atsivėrusias galimybės. Režisieriaus Alberto Vidžiūno spektaklis atliepia daugybę mūsų kompleksų, visuomenės tapatybės, prisitaikymo, atjautos ir žiaurumo problemas.

Strateginis teatro rėmėjas

Projektą iš dalies finansuoja