Kiokia A3 RGB be datos-01

„KI(t)OKIA“ (N-16)

Alytaus miesto teatro monospektaklis – koncertas
Dramaturgė/ režisierė / aktorė: Andra Kavaliauskaitė
Kompozitorė: Elena Neniškytė
Vizualizacijų kūrėja: Violeta Mackialo
Choreografė: Agnė Juška Petrulė
Režisieriaus asistentė: Alma Purvinytė
Trukmė: 120 min.
Premjera: 2019 m. birželio 27 d.
Bilietai: 10 €
  • mokiniams, studentams, senjorams, neįgaliesiems – 50 % nuolaida.
  • Klubo Žalia nariams – 50 % nuolaida.

Bilietus galite įsigyti teatro kasoje, rezervacija ir informacija tel. (8 315) 51 709, 8 686 94 849.

DĖMESIO! Po trečio skambučio vėluojantys žiūrovai neįleidžiami.

Jeigu trumpai:

KITOKIA – dviejų žmonių išpažintis, kurią stiprina (arba vėsina) atviras bei betarpiškas pokalbis su žiūrovu. Tai pokalbis, iškeliantis klausimus, bet neduodantis savojo atsakymo. Pokalbis be moralizavimo ir didaktikos. Pokalbis, kaip puiki galimybė be gėdos pratęsti dialogą namuose, mokyklose apie lytinį brendimą, seksą, meilę, jausmus ir atsakomybę. Ne tik prieš save, vienas kitą, bet ir..(?)

Jeigu plačiau:

11 metų slėpusi savo didžiąją patirtį, atlikėja KIOKIA nusprendžia naująjį albumą (,,KITOKIA“) paskirti Toms ir Tiems, kurie taip pat buvo, yra ar dar bus tame kelyje, kurį jį pati nuėjo/eina. Per 11 muzikinių kūrinių, 11 monologų bei pokalbių su žiūrovu atlikėja papasakoja savą patirtį. Atvirai kalba apie tai, ko nei tėvai, nei mokykla nemokė. Apie meilę ir atsakomybę kitam. Apie gyvybę ir jos atsiradimą. Apie tašką, kuris nėra tik TAŠKAS, netyčia brūkšteltas rašikliu matematikos sąsiuvinio langelyje.

< Taip, aš esu KIOKIA ir šiandien labai rizikuoju.>

< Taip, aš esu žudikė ir esu laisvėje. Niekas manęs nenuteisė iki gyvos galvos, nors nutraukiau kitam gyvybę.>

< Naktį, nubėgau į policiją ir meldžiau, kad mane uždarytų, niekada iš ten neišleistų. Jie tepasakė: jus galima uždaryti. Tik ne čia, o Vasaros 5. >

< Po nužudymo valandos palatoje buvome dviese. Pasižiūrėjom viena kitai į akis ir nusisukome kiekviena į savo sieną. Šiandien pirma diena, kai nuo tos sienos atsisuku. Čia ne palata. Jūs – ne ji. Ir tai nemažai pasako. Aš žinau, kad rizikuoju apie tai kalbėdama, bet daugiau tylėti nebegaliu. Ne tik dėl to, kad darkart išpažinčiau savo klaidas, o tam, kad prodyčiau, kokį slibiną esme užsiauginę. Ne, jis nėra devingalvis. Aš net nesu tikra, ar įmanoma tas galvas suskaičiuoti.>

< Vieną dieną, nuvažiavau į kapines, aplankyti Dovydo kapo. Žiūrėdama į paminklą, jo mamai įrodinėjau, kad padaryta grubi klaida: jis mirė prieš dešimt metų! Juk atvažiavau būtent dėl to. Mama, dievagojosi, kad ne, jau vienuolika metų, kaip sūnaus nėra. Rėkiau visoms kapinėms įrodinėdama: kaip galima taip išbraukti metus lyg niekur nieko! Pasirodo, klaidos daromos ne tik (gimus) pase, bet ir ant paminklų. Pajutau, kaip megztinio rankove bandau nutrinti į akmenį įkaltus mylimo mirties metus, kol galiausiai suvokiau: trinu save ir savą neišgedėtą skausmą. Vieneri metai manyje tiesiog dingo. Užsisluoksniavo. Aš jų negyvenau. Aš juos iškvėpavau.>

Atlikėja KIOKIA kviečia žiūrovą į atvirą pokalbį, palytėtą electronic/idm/dance/triphop muzikos garsų. Taip, gal šis pokalbis nebus kupinas šviesos ir margo džiugesio. Gal jame bus daugiau tylos ir klausimų: kodėl kalbėti apie seksą, abortą vis dar gėdą ir nejauku? Kodėl nuogą kūną pamačius, išpila karštis? O jei tą mato dvylikametis, kyla noras jam dengtis akis ar perjungti kanalą: čia ne tau, čia  – suaugusiems. Mokykloje mokytojos pristatydamos temas apie lytinę brandą vis dar kalba išpiltos prakaito, o menstruacijos vis dar laikoma gėda bei liga (?). Vis dar nenorima pripažinti, kad niekas nepasibaigia vien tik gyvybės nutraukimu ir tik puse lūpų kalbama, kas vyksta su moterimi po jo. Ar poabortinė depresija yra gydoma? Išgydoma? Ar tikrai ,,susitvarkysi ir viskas“ yra tas pats, kas susitvarkyti spintą ir iš jos išmesti nereikalingus rūbus? Kodėl moterys (šis kūrinys sukurtas, remiantis trimis realiomis moterų istorijomis) mini Rachelės vynuogyną? Kas jis? Nuo ko prasideda gyvybė? Kada gyvybė yra gyvybė, o kada dar tik taškas, ląstelė?

< Visą tą laiką buvau pati sau ir šventikas, ir Dievo namai, iš kurių išmestas kūdikis. >

O kokį slibiną maitini Tu?

kultūros pasasSpektaklis įtrauktas į Kultūros paso paslaugų rinkinį.

Strateginis teatro rėmėjas

Projektą iš dalies finansuoja

Rėmėjai