Mažajam linkiu gyventi…

Alytaus miesto teatro spektaklis „Mažasis princas“, pagal to paties pavadinimo Antoine De Saint-Exupery pasaką, jau kurį laiką gyvena savarankišką gyvenimą. Pradžiuginęs mažuosius žiūrovus Alytuje, jis keliauja po Lietuvą, tačiau jau kovo 10 dieną 11 val. vėl kviečia susitikti Alytaus miesto teatre. Šiandien kalbiname spektaklio režisierę Andrą Kavaliauskaitę.

   – Pirmą kartą Alytuje žiūrovai spektaklį „Mažasis princas“ išvydo per Kalėdas. Jau spėjote aplankyti Vilnių, Radviliškį, Lazdijus. Kaip jaučiatės, paleidusi Mažąjį, kaip jį švelniai vadinate, į gyvenimą?

Spektaklis tikrai pasiekė žiūrovą. Buvo be galo džiugu matyti, į teatrą plūstančius žmones. Geras jausmas, kai regi, jog salė sausakimša ir pats metas rūpintis pristatomomis kėdėmis. Tiesa, spektaklis dar neseniai gimęs, tad tikiu, kad po pusės metų, jis taps svaresniu, atsiras daugiau vidinių spalvų, ramybės, užtikrintumo, įgis dar daugiau svorio. Gali kažkas ir pasikeisti, nes turime ir tokių scenų, kurių žiūrovai nėra matę. Procesas nesibaigia nei su premjera, nei su dvidešimt penktąjį kartą parodytu spektakliu. Tai gyvas organizmas. Ir tai mane, ko gero, žavi labiausiai. Dievinu tai!

Alytaus miesto teatro spektaklis vaikams MAZASIS PRINCAS ( foto. ©Povilas Jaras Fotopo)

   – Esate spektaklio režisierė ir inscenizacijos autorė. Kodėl pasirinkote statyti šį kūrinį, kuris, regis, daugeliui labai gerai žinomas, pažįstamas, daugelis galbūt net turi savo viziją. Mėgstate iššūkius ir riziką?

Tiesa, pasirinkti šią ypatingą ir dažnam ne tik žinomą, bet ir artimą medžiagą buvo labai rizikinga. Tą suvokiau ir aš, ir visa kūrybinė komanda. Vis sulaukdavau klausimo: na, ir kuo gi čia nustebinsi? Ką pamatysime naujo? Tai mane supurtydavo ir apimdavo šiurpulys, nes aš nesiruošiau nieko nustebinti. Epitetai: originalu, nauja, netikėta, kitaip, kitoks – visa tai prislegia.

Nejučia pastebėjau, kad, atrodo, kaip peliūkštis tupi spąstuose ir nebežinai, ką su visu TUO daryti. Uodi skaniausią pasaulyje sūrį, tačiau jis tau nepasiekiamas. Žinoma, gali nutraukti prignybtą uodegą…, bet ar tuomet dar norėsi sūrio?

Aš nenorėjau virpėti ir bijoti. Baimę palikau už durų ir taip gimė inscenizacija. Su ja kartu ir Lapė, ir Mažasis…

Šio spektaklio išskirtinumu įvardinčiau inscenizaciją. Ji leido į kūrinį pažvelgti visai iš kitos pusės. Čia susipina buitinis ir siurrealistinis pasauliai: viename veikia Rūtenis ir Vincentas, kitame – visas Mažojo pasaulis

   – „Mažajame prince“ vaidina žmonės ir lėlės, įspūdį kuria animacija. O lapė tokios neįprastos spalvos – ryškiai rožinė!

Lėlės į mano pastatymus atkeliauja labai organiškai ir kartais pačiai labai netikėtai. Jeigu prisiminsime spektaklį „D efektas“- jame pasirodė Varlė ir Žmogus. Pastebėjau, jog tai buvo scenos, kurios savaime keldavo šypseną, kartais virpulį, stipresnį suklusimą. Jos į spektaklį tarsi savaime įnešdavo subtilaus humoro. Mane seniai žavėjo lėlėmis ir objektais kuriami pasauliai. Tačiau niekada nieko nedariau pritemptai“. Laukiau. Kantriai. Ir lėlės pačios atėjo į mano kuriamus pasaulius. Animacija lygiai taip pat.

O kodėl lapė rožinė? Atsakysiu vieno veikėjo žodžiais: nes mano..!

Mūsų lapė – mažytė ir mes ją vadiname Lapiuku. Ji dar nėra įžengusį į suaugusiųjų pasaulį. Tačiau ji, kaip ir nemažai vaikų, dar būdama visai mažutė, patyrė, ką reiškia, kai vos gimus, tėtis palieka namus, ką reiškia, kai tavo artimo gyvybę vienu šūviu nutraukia medžiotojai ir kokią galią turi žmogus. Kurį laiką ji tik prisiminė mamos, dar lopšyje išgirstas gyvenimo tiesas. Tiesas, padedančias išgyventi ir kabintis į gyvenimą… Ateina laikas, kai tas tiesas ne tik prisimeni, bet jomis vadovaujiesi, kad išliktum…

Alytaus miesto teatro spektaklis vaikams MAZASIS PRINCAS ( foto. ©Povilas Jaras Fotopo)(7)

   – Kostiumus kūrėte taip pat jūs. Itin spalvingi ir išraiškingi. Kaip gimė jų eskizai?

Lygiai taip pat, kaip ir lėlės (lėlės, noriu pajuokauti, gimė – rankomis). Vieni gimė prieš patį procesą, kiti proceso metu. Didžioji dalis kostiumų, kuriuos dabar mato žiūrovas, kardinaliai skiriasi nuo pradinių eskizų. Kaip ir lėlės. Pavyzdžiui, Verslininkas turėjo būti didelis žmogus, valdomas trijų aktorių. Tačiau repeticijų metu pajutau, kad kažkas yra ne taip. Tuomet, užlipusi į sceną, paprašiau aktorių nusiimti sukurtą lėlę, ją padalinau pusiau, išardžiau, sukarpiau, galvai per keliolika minučių sukūriau kitą kūną ir … naujas atradimas mums patiko!

Nuostabus dalykas, kai gali atsisakyti savo pradinio sumanymo ir jį pakeisti.

   – Ar pradėdama kurti spektaklį matote jį savo vaizduotėje?

Ateidama į repeticijas nežinau, koks bus spektaklis. Žinau temą, žinau, ką aš noriu pasakyti, ką mes norime pasakyti. Turiu žemėlapį, kuriuo vadovaudamiesi keliausime, tačiau visada džiaugiuosi, jeigu nuklystame į kelius, kurių žemėlapyje nė su padidinamuoju stiklu nepamatysi. Be galo džiaugiuosi aktoriais, kurie drąsiai keliauja kartu, prisijungdami prie ieškojimų ir atradimų.

Būtų nedovanotina nepaminėti ir dar penkių kūrėjų, prisidėjusių prie „Mažojo princo“ gimimo – Urtė Jasenkaitė kūrė animaciją, Saulius ir Donatas Petreikiai nuostabią muziką, Justina (kokia pavardė) ir Alius Mikelionis pasirūpino reklamai skirta vizualiąją medžiaga.

– “Mažasis princas“ ne vienam suaugusiam yra tapusi gyvenimo knyga. Daugiaplanė, daugiasluoksnė, kalbanti apie svarbius žmogiškuosius bendravimo dalykus. Spektaklis taip pat yra pokalbis su žiūrovu?

Taip, norėjome kalbėti apie tai, kas mums yra svarbu. Nebrukame vienos tiesos, nes kiekvienas sveriame savo vidinėmis svarstyklėmis, kurių svareliai – vertybės. Šis spektaklis yra skirtas pirmiausia Žmogui. Dideliam ar mažam nėra svarbu, tačiau ties, kad dabar jis su žiūrovais dažniau susitinka pirmoje dienos pusėje. Tačiau tikiu, kad vieną dieną išgirsime: „Mažasis princas“ rodomas šeštadienį 18 valandą“. Būtų labai įdomus eksperimentas gastrolėse ryte sepktaklį rodyti vaikams, vakare – suaugusiems.

   – Ko palinkėtumėte Mažajam?

Gyventi.

Alytaus miesto teatro spektaklį „Mažasis princas“ (rež. Andra Kavaliauskaitė) kviečiame žiūrėti kovo 10 d., šeštadienį, 11 val. Alytaus miesto teatre.

Spektaklio nuotraukos: ©Povilas Jaras Fotopo

Andra Virbičianskienė

Naujausi įrašai